QUOTE(tutele @ 2011 03 04, 22:23)
Picoult mane itikino (bent jau kol kas), Samarago - ne.
Picoult kažkada kažką pradėjau skaityti, taip ir liko nuograuža. 
Neįtikina manęs, kaip pati labai tiksliai išsireiškei, literatūrą primenanti dokumentalistika 
. O štai Saramago vizijos man visiškai priimtinos.
QUOTE(Jurzole @ 2011 03 04, 23:02)
Prajuokino vienas atsiliepimas is amazon
"Flanagan's use of literary surrealism takes us down into a world where even Hieronymus Bosch might have nightmares."
(Flanagan'o literaturinis siurrealizmas perkelia mus i pasauli, kuriame net Hieronymus Bosch'ui sapnuotusi kosmarai.)
Prajuokino ir mane. "Flanagan's use of literary surrealism takes us down into a world where even Hieronymus Bosch might have nightmares."
(Flanagan'o literaturinis siurrealizmas perkelia mus i pasauli, kuriame net Hieronymus Bosch'ui sapnuotusi kosmarai.)
Hieronymus Bosch, išlindęs iš savo tamsaus, niūraus iškreiptų vaizdinių pragaro, neturėtų išsigąsti Flanagan'o žuvyčių.
Galvoju, gal jau pats laikas pakartotinai perskaityt "Guldo žuvų knygą"? 
Nežiūrint "juodos" istorijos kažkaip labai "šviesiai" aš ją prisimenu. 
Papildyta:
Puoliau į mūsų svetainę ir net nustebau, kiek daug apie šią knygą rašiau
.Labai vangiai pradėjau skaityti Guldo žuvų knygą. Po kokių 20 psl. ėmė darytis vis įdomiau ir įdomiau. Paskui pasipiršo klastingas jausmas, kad neteisingai skaitau. Puoliau ieškot vaizdų iš knygoje aprašomos knygos. Deja, jokiuose Australijos, Tasmanijos muziejuose jokios info neradau... Eisiu toliau neteisingai skaityt, nes tikrai labai įdomu.
[ ]
Man priminė G. G. Markesą ir jo sugebėjimą rašyti apie viską iš karto. Flanaganas aprėpia daugybę tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusių dalykų, kurie pamažu susilieja, ir pasimato keistas spalvoto smėlio paveikslas.
[ ]
Dar nebaigiau skatyti, bet jau drąsiai galiu sakyt, kad Guldo žuvų knyga viena iš keisčiausių ir įdomiausių mano skaitytų knygų.
[ ]
Perskaičiau. Esu priblokšta ir sužavėta! Skaitydama nuolat tikėjausi netikėtumų ir jų tikrai nestigo. Žiaurūs, dramatiški, tragiški įvykiai aprašomi ironiškai ir sarkastiškai, tai sušvelnina niūrų įspūdį ir suteikia savotiško žaismingumo. Apstulbau supratus, su kokiu Karalium šnekasi Guldas kalėjimo kameroj, ne mažiau pribloškė ir laiškas Lempriui apie kaukolę MH-36. Manyčiau, labai geras vertimas be jokių kalbos kultūros naujovių.
[...]
Mane ir stilius, ir turinys, ir siužetas labai "vežė". Aišku, nėra ten jokių psichologinių vingrybių, jokių sentimentalių išgyvenimų, jokių paverkšlenimų dėl "neteisingo likimo", bet humoro - per akis.
Galų gale, tai - pasaka! Nori, tiki ta istorija, nenori - netiki. Aš patikėjau. Net bandžiau nete rasti kokių reprodukcijų ar kažko... Naršiau po visokius Australijos, Tasmanijos muziejus, deja, kaip visuomet pakišo koją anglų kalbos nemokėjimas.
/klopedija, 2008 rugpjūtis, spalis, lapkritis/
