Dvasinės ligų atsiradimo priežastys- 6

#157
QUOTE(Medute28 @ 2011 03 22, 22:26)
analogiška savijauta... unsure.gif bet kai bijau, tuomet imu kalbinti to, ko bijau, aišku atsiprašau, kad sudrumsčiau ramybę, kad galvoju apie, ir prisimenu. Pasimeldžiu ir palinkiu ramybės. Palengvėja.

negi negalima galvoti ir prisiminti? g.gif
Atsakyti
#158
QUOTE(gryda @ 2011 03 22, 22:53)
negi negalima galvoti ir prisiminti?  g.gif

Galvoti ir prisiminti galima, nereikia laikyti, daryti is jos gyvenimo arba isejimo problemos, reikia paleisti... be to, manau, nuo pacios mamos irgi priklauso, gal ji pati neiseina, neranda kur ar pan., tuomet reiketu pasimelsti uz ja. Ir daug dirbti su savo kaltes jausmu. Mamai bus lengviau jei paciai bus lengviau.
Atsakyti
#159
QUOTE(Medute28 @ 2011 03 22, 18:26)
analogiška savijauta... unsure.gif bet kai bijau, tuomet imu kalbinti to, ko bijau, aišku atsiprašau, kad sudrumsčiau ramybę, kad galvoju apie, ir prisimenu. Pasimeldžiu ir palinkiu ramybės. Palengvėja.


Uzsimerkiu, uzsikemsu ausis ir meldziuosi, lygiai taip pat, kaip vaikysteje. Kazkada senai verkiau nakti i kampa atsisedusi, uzsimerkusi ir meldziau jos mane palikti ramybeje, nuo tada jos nejauciu, bet tamsos lb bijau, nes bijau, kad ji vis delto yra kazkur netoliese. Ji dazniausiai mane lankydavo pries kokius nors labai svarbius ivykius, nelaimingus nutikimus mano gyvenime, galbut bandydama perspeti, deja, man jos apsilankymai dziaugsmo neteikia, kad ir kaip gaila tai sakyti, bet tuo paciu, man jos visada labai truko...
Atsakyti
#160
Man ir mano mamai toks blogio pranasas - mociute doh.gif Tik as jos nebijau, bet jausmai irgi nemalonus buna kai apsilanko... gyvenimas jos sunkus buvo, kiek ja prisimenu - verkianti ir nelaiminga, retai kada sypsodavosi, labai religinga buvo doh.gif visokios dogmos sugadino jai gyvenima...
Atsakyti
#161
Mano mama irgi buvo lb nelaiminga, ja pamenu laiminga tik kai eidavome kartu maudytis, kai viena kitai nugara trindavome smile.gif , daugiau, asaros, indu sukes ir nuotrauku skuteliai... ir as apsizliumbusi po stalu su tute...nekokie prisiminimai, man jos ir gaila, ir ilgiuosi, ir bijau... dar ji lanko savo vyriausia seseri, kurios prase manimi pasirupinti... sesuo jos nebijo, o as bijau...
Atsakyti
#162
QUOTE(Žemyna_mėlynakė @ 2011 03 23, 15:00)
Mano mama irgi buvo lb nelaiminga, ja pamenu laiminga tik kai eidavome kartu maudytis, kai viena kitai nugara trindavome  smile.gif , daugiau, asaros, indu sukes ir nuotrauku skuteliai... ir as apsizliumbusi po stalu su tute...nekokie prisiminimai, man jos ir gaila, ir ilgiuosi, ir bijau... dar ji lanko savo vyriausia seseri, kurios prase manimi pasirupinti... sesuo jos nebijo, o as bijau...

paleisk tu ją...Visom prasmėm. 4u.gif
Atsakyti
#163
Na, manęs ji sapnuose jau nebekalbina, ji tik būna sapno dalis, kažkur šalia ir tiek, kartais tokia pavargusi atrodo, o kartais šypsosi. Tik kartą jaučiau ją, jos prisilietimą, jei taip galima pavadinti, kai grįžusi namo buvau su naujagimiu sūnumi, savaitę palaukė ir atėjo, negaliu nupasakoti jausmo, kokį jaučiau, jautė mano ranka..ir prabudau su žodžiu "mama..." tikiu, kad jai ten geriau, nei čia, bet esu girdėjusi, kad nereikėtų itin dažnai prisiminti mirusiųjų, nes jie netenka ramybės, geriau negalvoti apie, bet, prisiminimai vis sukasi ir sukasi ratu, tai tas tai anas išlenda ir negaliu negalvoti. Po laidotuvių mėnesį nemiegojau tamsoje, grodavo radijas it šviesa degdavo, nes pastoviai jaučiau jos buvimą šalia. Paskui gal pasimiršo, o gal ir pati nurimau ir ji išėjo. Antrą jos mirties naktį, kai ji buvo pašarvota jau, buvo atėjusi atsisveikinti su savo kalyte, tai ji labai kaukė ir nerimavo visą likusį laiką nuo 2.30 iki pat 7 ryto, kada jau buvo šviesu..bet nuo tos dienos aš netekau ramybės mėnesiui..paleidau ją, palinkėjau ramybės ir gero kelio, kur ji bekeliautų, bet mama visad liks mama, man jos trūksta sad.gif
Atsakyti
#164
QUOTE(Medute28 @ 2011 03 23, 16:19)
Na, manęs ji  sapnuose jau nebekalbina, ji tik būna sapno dalis, kažkur šalia ir tiek, kartais tokia pavargusi atrodo, o kartais šypsosi. Tik kartą jaučiau ją, jos prisilietimą, jei taip galima pavadinti, kai grįžusi namo buvau su naujagimiu sūnumi, savaitę palaukė ir atėjo, negaliu nupasakoti jausmo, kokį jaučiau, jautė mano ranka..ir prabudau su žodžiu "mama..." tikiu, kad jai ten geriau, nei čia, bet esu girdėjusi, kad nereikėtų itin dažnai prisiminti mirusiųjų, nes jie netenka ramybės, geriau negalvoti apie, bet, prisiminimai vis sukasi ir sukasi ratu, tai tas tai anas išlenda ir negaliu negalvoti. Po laidotuvių mėnesį nemiegojau tamsoje, grodavo radijas it šviesa degdavo, nes pastoviai jaučiau jos buvimą šalia. Paskui gal pasimiršo, o gal ir pati nurimau ir ji išėjo. Antrą jos mirties naktį, kai ji buvo pašarvota jau, buvo atėjusi atsisveikinti su savo kalyte, tai ji labai kaukė ir nerimavo visą likusį laiką nuo 2.30 iki pat 7 ryto, kada jau buvo šviesu..bet nuo tos dienos aš netekau ramybės mėnesiui..paleidau ją, palinkėjau ramybės ir gero kelio, kur ji bekeliautų, bet mama visad liks mama, man jos trūksta sad.gif

aš mišias užpirkčiau dažniau 4u.gif O mamos visada trūksta ir trūks.
Atsakyti
#165
kaip tik bus pusės metų mišios šeštadienį..ji visad labai norėjo dalyvauti mano gyvenime, o aš neleidau, gal todėl ir ateina į sapną, bet laikosi nuošaliai, parodydama, kad ji yra, bet nesikiš..kaip bebūtų, visada bijojau mirusiųjų, bet gal labiau nejudančio kūno karste nei vėlės..kvaila baimė, bet ją turiu sad.gif
Atsakyti
#166
QUOTE(gryda @ 2011 03 23, 11:54)
paleisk tu ją...Visom prasmėm.  4u.gif


As dabar mastau, gal mes abi viena kitos nepaleidome...kaip ta paskutine nakti, as jos ranka lb stipriai laikiau ir prasiau neiseiti, ji ir pazadejo, kad gris butinai... ja dazniausiai prisimindavau, kai budavo lb sunku, nebepakeliama, dabar pati seima turiu, maza dar ji, bet joje ramu, tai ir mamos nebereikia, o siaip, labiausiai bijau pamatyti mamos veida, isgirsti balsa, nes nepamenu is vaikystes, kas labai keista, o visi sako, kad esu jos kopija, as ir gimusi jos gimimo diena, nezinau ko bijau, gal pamatyti, kaip ir sako visi, kad kopija, bet kodel...? Kodel as galiu bijoti buti panasi i mama?
Atsakyti
#167
QUOTE(Žemyna_mėlynakė @ 2011 03 23, 16:58)
As dabar mastau, gal mes abi viena kitos nepaleidome...kaip ta paskutine nakti, as jos ranka lb stipriai laikiau ir prasiau neiseiti, ji ir pazadejo, kad gris butinai... ja dazniausiai prisimindavau, kai budavo lb sunku, nebepakeliama, dabar pati seima turiu, maza dar ji, bet joje ramu, tai ir mamos nebereikia, o siaip, labiausiai bijau pamatyti mamos veida, isgirsti balsa, nes nepamenu is vaikystes, kas labai keista, o visi sako, kad esu jos kopija, as ir gimusi jos gimimo diena, nezinau ko bijau, gal pamatyti, kaip ir sako visi, kad kopija, bet kodel...? Kodel as galiu bijoti buti panasi i mama?

Suprantu ka jauti. Po stalu apsiverkusi su tutia. Tai jau tikrai paleisk ja...Atsisveikink gal su ja. Ir atribok save nuo jos. Kad ir isoriskai panasi esi visai kitas zmogus.
Atsakyti
#168
http://www.vydija.lt...os/Bete_Ydi.htm

paskaitykit, gal padės 4u.gif
Atsakyti