Išsiliejimo skyrelis 4

Nu aišku tada.... po ilgalaikės vienatvės dar ne tokiom kvailystėm galima patikėti

Ir gerai, išliekit viską, kad galėtumėt kažkuom nauju ir geru užsipildyti

jei dar nors kiek abejoji, ką tau daryti, pasikalbėk su savo mergaitėm. Jos jau pakankamai protingos, pirmoji - jau beveik paauglė. Manau, kad jos viską mato ir tikrai turi savo nuomonę apie jūsų "šeimyninį" gyvenimą

Anndora.. Matai, kartais mes net patys nezinome ka jauciame. kartais, kad suvokti savo tikruosius jausmus, reikia laiko ir gana ilgo. Mes galime klisti, maisydami meile su patogumu, aistra su isimylejimu, nora tiesiog tureti partneri su meile. kartais reikia kitu jausmu, kad suprasti kokie gi buvo tie. Tai ilgas ir sunkus procesas. Gal jaute, gal nejaute, gal pats nezino ka jaute - nera ko jo smerkti ar tuo labiau - teisti. Nu tiesiog lai jis eina. tegul. Supranti, yra taip, kad jau jeigu is musu kazkas atimama - reiskia taip yra geriau mums. Reiskia taip turi buti. kaip sakau "tavasis" pats pas tave atjos, bet kol neatjojo - dziaukis gyvenimu vienai.. nes jis taip greitais baigsis, kad net nepastebesi... ir prasides - skalbenkes, rutinos, kosytes, seimos pietus ir bla bla..

Bet kodel savo jausmams issiaiskinti jis pasirinko mane? O as jausmu neturiu? Jo nekaltinu, bent jau buvo su manimi saziningas, bet man nuo to ne lengviau. Mes pries tapdami pora daug bendravome. Jis pats sake, kad i praeiti nesizvalgo. Jam yra dabartis su manimi. Kam reikia siekti savo laimes per kitu skausma nors ir netycini. Ji jo net neieskojo. Ji ji vare lauk daug kartu, sake, kad niekada nemylejo, nemego jo vaiku. Skaudu ir tiek, kad lipant po truputeli savo laimes (tikejausi) link, skaudziai tenka nukristi.

Sveiki,
Man 16.5 m., šiuo metu dideli problemų neturiu, bet taip nebenoriu gyventi... Aišku, yra tų rūpesčių - finansinė padėtis nepavydėtina, kas antrą savaitę tėtei prasideda alkoholizmo maratonas (vieną savaitę pabūna blaivus ir, kaip mama sako, nors prie žaizdos dėk, o kitą pamiršta, kad mes egzistuojam, vien tik geria ir dar pyksta ant mūsų), tėvai turi visokių ligų ir t.t., bet prie viso šito aš jau pripratus. Tiesiog nebenoriu nieko, nenoriu rytais keltis, nebematau jokio tikslo gyventi, nieko... Visiškai nepramogauju. Neturiu jokių pramogų. Nemoku linksmintis. Nemoku ir nenoriu, t.y. noriu, bet, rodos, to, ko aš noriu, vistiek negausiu. Na, žodžiu, sunku paaiškinti. Jaučiuosi baisiai vieniša. Turiu svajonę, bet ji nesipildo. Man jau bloga nuo gyvenimo.

Draugų, draugių turi?
Svajonė tavo galbūt yra ne tokia paprasta, kad greitai išsipildytų. Kartais tų sudėtingų svajonių tenka ir palaukti - taip ugdosi tikėjimas, viltis bei kantrybė.
Dėl tėvo užuojauta....Atrodo šita problema galbūt labiausiai veikia visus jūsų šeimos narius, nors ir esi "pripratusi". Tačiau toji apatija gali paintensyvėti po eilinio tėvo užgėrimo ar barnio. Sakyčiau - koncentruokis į mokslus, rask tinkamų draugų, pomėgių. Kartais prisiversk kažką veikti, kad apatija netaptų depresija. Galbūt būtų naudinga ir su specialistu pasikonsultuoti, jeigu yra tokia galimybė...

panašu, jog dabar prisidėsit dar ir Jus prie jos nemėgiamųjų sąrašėlio ir ko gero aną vėl išvarys, kai susitaikymo euforija nuslūgs, juk vaikų jo tikrai nepamėgs per vieną dieną, o čia dar ir Jus pasipainiojot jo gyvenime ir šitas būtinai jam bus priminta pačiu nemaloniausiu momentu....uj ten jo laukia dar audros... nu čia nebūtinai taip bus, čia aš leidžiu sau pasvarstyti
Priimtumėt atgal? Nors ką aš čia klausinėju ... dabar esat tokioj sužeistoj būsenoj, jog pati jau nebežinosit kaip ir ką kada nors darytumėt

Jau pora valandų verčiu SM ir niekaip nerandu kur aprašyti savo jausmus. Čia lyg ir išsiliejimas, lyg ir kažkokios pagalbos prašymas.. Jau nesuprantu pati. Tikiuosi labai nenugrybausiu ne į temą..
Visą gyvenimą buvau jautri, užsidariusi, pilna kompleksų. Bet galėjau su tuo gyventi. Kas vyksta dabar, aš jau nesuprantu. Prieš kokį pusmetį su draugu išgyvenom santykių krizę. Rodos viskas praėjo, esam kartu. Bet manyje, visą tą laiką, vyko kažkas negero. Užsidariau namie, atsiribojau nuo draugų. Gan ilgai nedirbau ir ieškojau darbo, bet jau kuris laikas baigėsi ir darbo paieškos.. Jau keli mėnesiai kaip su beveik niekuo nebendrauju. Visas mano išėjimas iš namų - galinis namo kiemas. Visą laiką jaučiu nerimą, stresą, lyg ruoščiausi egzaminui. Gerklėje vis stovi kažkoks gumulas, lyg užstrigusi tabletė. Lankau kursus, bet nesugebu atlikti namų darbų. Spoksau į lapą ir nesuvokiu ko iš manęs nori, ką rašyti. Galva visai neveikia. Jaučiu ir atmintis sutriko. Nieko nenoriu, viskas vargina ir erzina.. Prieš kelis mėnesius įsigijom šunelį. Apie jį svajojau visą gyvenimą. Tikėjomės jis mane prablaškys, atsiras bent kažkokios veiklos. Iš pradžių prisiversdavau išeiti su juo pasivaikščioti, dresuoti. O dabar negaliu. Jo žaismingumas erzina. Jo lojimas tiesiog varo iš proto. Viskas veda į rėkimą ir isterinį verksmą. Nėra dienos, kai negalvočiau apie pasitraukimą iš gyvenimo. Galiausiai, kai tam pasiryžau, bet buvau sulaikyta, supratau, kad be specialistų pagalbos neišsikapstysiu. O kad tą padaryti, reikia grįžti į Lietuvą, nes esu ne joje.. Atrodo nieko sudėtingo, bet..... Visiškai nepasitikiu savimi. Kompleksuoju dėl savo išvaizdos, nes nesu tipinė lietuvaitė manekenė. Čia neišdrįstu viena išlįsti į viešumą, nors aplink daug storulių, o pagalvojus apie Lietuvą iš vis kažkokia panika puola. Ieškausi bilieto, bet per ašaras neįskaitau raidžių, puola kažkokia panika, stinga oro.. Pati suvokiu, kad man būtina ši kelionė, bet tai kas vyksta viduje nepakeliama. Neįsivaizduoju kaip reiks išeiti iš namų. Kaip reiks kažkur vykti viešuoju transportu, kai galvoje nuolat suksis mintis, kad aš čia nepritampu, kad esu kažkoks pajuokos objektas.. Tuo labiau, kai draugijos nebus.. Buvę draugai, dabar tik pažįstami, kurie sukūrę savo šeimas ir išsibarstę po visą pasaulį. Po kelių metų savarankiško gyvenimo teks grįžti pas mamą. Su ja dar nekalbėjau. Nieko nežino. O aš nežinau kaip paaiškinti kas man, kodėl turiu grįžti. Iš kur rasti jėgų tą padaryti.. Neįsivaizduoju, kaip reiks kreiptis į gydytojus.. Gėdijuosi visko.. Savo išvaizdos, savo jausmų. Kažkada iš šeimos gydytojos buvau sulaukusi nevykusio juokelio dėl išvaizdos. Nuo tada, jau kokie 3 metai, nesilankau nei pas ją, nei pas kitus gydytojus. Turbūt čia tos visos mano problemos jau labai senos, tik dabar išlindo į paviršių su kaupu..
Nežinau kaip su savimi susitvarkyt.. Kaip pasiruošti kelionei, nes rodos padaryčiau bet ką, kad tik jos nereiktų. Kokį mėnesį bandau pati kapstytis iš tos keistos būsenos, bet viskas tik blogėja. ir tą jaučiu kiekvieną dieną. Teigiamų minčių tiesiog neliko.. Niekas nedomina, viskas krenta iš rankų.. Norisi tik užsidaryti tarp keturių sienų ir nuo visko atsiriboti..
Štai ir dabar, jau beveik valandą spoksau į savo parašytą tekstą ir niekaip neišdrįstu paspausti "atsakyti"..

Sveikos, atėjau čia pasibėdavoti, bet kartu ir paprašyti patarimo. Sergu alopecia areata, t.y - plikimu. Neseniai nusiskutau likusius plaukus ir laukiu atkeliaujant savo peruko. Jau visus pergyvenimus kaip ir praėjau, jau priprautau prie naujos "šukuosenos" tik dar ne visi žino, kad esu plika ir nežinau kaip eilgtis. Grupiokas paklausė "kur tavo plaukai?" (aš jau mėnuo vaikštau su skarelėm ir kepurėm) ir aš nežinojau ką atsakyti...Tai dabar mąstau ką daryti kai kas nors pastebės jog dėviu peruką? Ko jie galėtų paklausti? Ir svarbiasia - ką man sakyti? Ar aiškinti kad sergu ir t.t. ar imituoti jog tai mano plaukai? Ar gal ką šmaikštaus atsakyti?
Turiu daug klausimų... Noriu pasiruošti pirmam išėjimui su peruku į viešumą.

O jei ant peruko kurį laiką panešioti skarelę ar kepuraitę, prakišus kelias sruogas, po to vis daugiau ir daugiau jų iškišti ir vieną dieną ateiti visai be skarelės? Na taip palaipsniui tiek save, tiek supančius kasdien žmones pripratinti prie to peruko, pradedant nuo parodytų poros sruogelių, atsargiai kyšančių iš po kepuraitės ar skarelės

Galvojau apie tai, bet man bus taaaip karšta...juk jau dabar saulė kepina ir su kepure ar skarele prakaituoju, jei reikės devėti abu turbūt iškepsiu (šiaip labai karščio nemėgstu)
Dar kitas minusas tai nuo skarelių ir kepuriu kentės mano perukas - bet kokia trintis sutrumpins jo gyvenimą, plaukai susivelia, pradeda atrodyti sausi ir lūžinėti.

Mes dabar visai kaip svetimi zmones. Visiskai jokio bendravimo. Jo darbas manojo pastate. Keista taip. Cia buvo aktyvus bendravimas, o dabar neliko jokio, nors matau kas diena. Gal taip ir geriau, gal greiciau viskas nurims.