Knygos, knygos, knygos... *53 Namučiai...

Aš irgi užsimaniau tos knygos

Dėkui, baisiai nerealūs tie skirtukai

Aga,jei nesunku paimk parasyk,kada imest pinigus ir kiek uz viska kartu su siuntimu jau.Aciu labai

* Gerai, bet tu man tuomet primink, nes galėsiu pamiršti

**Pirmoji, bet ne paskutinė, tikrai skaitysiu kitas.

***Buvau atidėjusi, nes skubiai reikėjo perskaityti skolintą, šiandiena vėl imuosi jo. Perskaičiusi esu apie 300 psl, bent jau man patinka ji.

****Deja, buvo skolinta, turėjau ją šiandiena grąžinti Baisiai ji populiari tarp mano pažįstamų rato, visi nori ją perskaityti


Manau, kad patikti gali, bet tai nėra detektyvas.
Tiesa, dėl tavo prašymo, kuri parašei man per A.Ž., tai parašysiu, bet kiek vėliau, vakare.

Perskaiciau atsiliepima ir man pasidare idomu,na kam tokios knygos,kam tie vaizdingi zudymu ir t.t aprasymai As knygos neskaiciau,gal ji ten kokiu super duper moralu baigiasi,bet paskaicius aprasyma ir atsiliepimus,o ju pilna daug -man tai ji atrodo kaip instrukcija iskrypeliams ir ligoniams.....reiks tiketis ,kad jaunimas ir moksleiviai per daug nesusidomes sita knyga.Ir idomu ar su autorium viskas gerai,jeigu vaizduote taip dirba?

Sveikos. Kas liečia sekmadienį, tai užlėksiu akimirkai atiduoti knygų ir pasilabint. Turiu penkis rašinius parašyti iki pirmadienio-antradienio... ir kas svarbiausia, tik du iš jų skolos... Ir tada dar pakartosiu prašymą, kad gal kas turi paskolinti Orwell'o kataloniją arba dienas paryžiuje ir londone? Būčiau be galo dėkinga. Ir Picoult 19 minučių. Tai jei kažkas atras noro paskolinti, labai lauksiu


Labai gera ji, man patiko. Ir labai tiko pažinčiai su Picoult.


Aš irgi norėčiau ją perskaityti.

dėl to aš jos ir neskaičiau, iki sūnaus gimimo tik...




pasikeitė laikai, maniškis galvoja apie tokius dalykus

Deja, ne taip supratai, tai nėra instrukcija iškrypeliams ar kažkas panašaus, ir knyga nesibaigia jokiu moralu. Tiesiog,knygoje pavaizduota ką iš nuobodulio, neturėjimo ką veikti ir narkotikų poveikyje gali išdarinėti žmogaus vaizduotė, nes realiai pagrindinis veikėjas nenužudė nei vieno, jam tik atrodė, kad tai jis darė. O dėl tos autoriaus vaizduotės manau, kad su juo viskas gerai. Pasižiūrėk plačiai į viską, apie kokios yra žmonių svajos ir tai visiškai nereiškia, kad jie iškrypę. (Kas žadate skaityti knyga, pageltoninto neskaitykit, nes bus neįdomu skaityti)

Nesigincysiu,bet perskaicius geltona teksta tik dar labiau isitikinau,kad panasu i instrukcija
Papildyta:
Nu viskas,dabar jau tikrai lekiu,iki

MICHELLE MORAN NEFERTITĖKnygoje aprašomas senovės Egiptas, valdant Amenchotepui IV (Echnatonui) ir jo žmonai Nefertitei. Žinoma, pagrindinė figūra knygoje-Nefertitė-iki šiol išlikusi grožio etalonu-net dabar prieš akis man stovi garsusis jos portretinis biustas .Pasirodo, Nefertitė garsėjo ne tik savo grožiu, bet ir begaliniu valdžios ir garbės troškimu, kas galiausiai ją ir pražudė. Nefertitė, tapusi antrąja Amenchotepo žmona, visokeriopai palaiko jo užsidegimą atimti iš Egipto šventikų galią ir įtaką ir vietoj Amono (saulės Dievo), pradėti garbinti Atoną (pačią saulę), o patiems pasiskelbti jo vietininkais žemėje. Tam tikslui netgi buvo pastatytas didingas miestas Amarna, su daugybe naująjį Dievą garbinančių šventyklų.Senoji sostinė Tėbai buvo palikti .Netgi Nefertitės vaikų varduose buvo įamžintas naujojo Dievo vardas-Neferuatonė, Meritatonė, Meketatonė, Anchesenpaatonė (vėliau pakeistas į Anchesenamonė). Netgi daugumai tikriausiai girdėtas vardas –Tutanchamonas(Amenchotepo IV ir jo pirmosios žmonos kijos sūnus) prieš tai buvo Tutanchatonas.Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, Amenchotepas buvo neblogas valdovas-visiškai nesidomėjo karais, mylėjo poeziją ir menus. Deja, valdant tokią valstybę kaip Egiptas, reikėjo stiprinti išorines Egipto sienas, gintis nuo priešų. Begalinis garbės troškimas ir perdėtas noras save įsiamžinti naujajame mieste -visur buvo kaldinamos Nefertitės ir Amenchotepo skulptūros-baigiasi tragedija.
Istorija perteikiama Nefertitės sesers Mutnodžmetės lūpomis. Blogai padariau, kad šią knygą skaičiau iš karto po Philippos Gregory KARALIENĖS SESUO. Ten irgi istorija pasakojama karalienės sesers lūpomis. Abi karalienės –valdingos, klastingos, o jų seserys-gerietės. Abiejų karalienių likimai pažymėti tragedijomis, o jų seserų asmeniniai gyvenimai susiklosto daug geriau.Aišku, kvaila taip lyginti-vistik skirtingos epochos, skirtingi dalykai aprašomi-nu bet neišėjo kitaip. Man vienareikšmiškai įdomesnė pasirodė Karalienės sesuo-tokia sodresnė, gyvesnė, su daugiau pikantiškų detalių. Nu nublanko kažkaip Nefertitė man...
Mėgstančioms istorinius romanus rekomenduoju, o aš pati kalta, kad skaitydama šią knygą perdaug dar prisiminiau prieš tai skaitytąją.

Labas,



Na, aš irgi džiaugiausi, kad nepirkau, bet jau nebuvo ta knyga visai bjauri.
Ir tas smurtas tai tik pačioj pradžioj man labai kliuvo...
Bet pati knyga man tikrai patiko, tikrai labiau net už "Silva rerum", nes daug tiksliau visa istorija kažkaip pavaizduota, įvykiai, visas Barselonos miestas, net kur kokių amatininkų kvartalai buvo, kaip jie ten gyveno ir dirbo, kaip žmonės gyveno, jų kasdienybė, papročiai (kad ir baisūs), maras, karas ir pan, na, viską tiesiog matai.
Ko aš labai toj lietuviškoj Silvoj pasigedau.
Tad kad ir stora, suskaičiau per tris dienas.. ai, dar ten pagrindinis veikėjas ilgai buvo vaikas (kol užaugo), tai irgi įdomu buvo skaityti (apie vaikus mėgstu skaityti).
Ne šedevras, bet patiko. Šiaip pirkti nerekomenduoju, bet kas mėgsta kartais tokias istorines, manau, susiras ir perskaitys (kaip kad aš).
Ir Ingėnui esu dėkinga, kad užsiminė apie tą knygą, o aš sekančiu ėjimu į biblioteką ją ir užmačiau

Skaitanti, negaliu pritarti Silvoj miestas ir Žemaitija dokumentiškai aprašyta, daug kas išlikę iki mūsų dienų. draugė Didžiojoje gatvėje augusi, sakė, kad tiesiog vaikščioti po Senamiestį galėtų su Silva.
o šiaip ir knygų formatas kitas - Jūtros katedra kaip trys silvos.

laba.


vis dar noriu