Labas rytas.
Ateinu su dviem perskaitytom knygomis
Kitą savaitgalį tikriausiai skaitysiu antrą ,,Bado žaidynių'' dalį.
Maironis- garsus XIX- XX a. Lietuvos veikėjas. Jo rinktinėje ,,Pavasario balsai yra tikriausiai kone visi jo parašyti eilėraščiai.
Skaityti poezijos nemėgstu, nors žaviuosi žmonėmis, kurie eilėmis gali išsakyti savo jausmus, požiūrį į tam tikrus dalykus. Neslėpsiu- kai kuriuos eilėraščius skaičiau prabėgomis. Bet buvo ir tokių, kuriuos skaičiau lėtai. Tie lėčiau skaitomi kūriniai priskiriami individualiajai lyrikai. Patriotiniai ar Lietuvos panoraminį vaizdą aprašantys eilėraščiai manęs netraukia, nedomina.
Tiesą sakant, net nežinau, ką daugiau galėčiau parašyti. Poezijos mėgėjams turėtų patikti (nors įdomu, ar yra tokių, kurie negirdėjo Maironio ir jo garsiosios ,,Trakų pilies ar ,,Neverk, motušėle.
Įdedu labiausiai patikusį eilėraštį.
Išnyksiu kaip dūmas
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?
Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,
Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?
O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo kapai!
Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!
Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!
Trumpai apie knygą:
Naujojo romano pagrindu garsi rašytoja pasirinko pasaką apie Mėlynbarzdį, kurią žino daugelis skaitytojų. Mėlynbarzdis savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Naujasis romanas, kuriame vienos šeimos nariai keliais balsais pasakoja dramatišką savo gyvenimo istoriją, atskleidžia žmogaus mentaliteto ir laikmečio paradoksus.
Keista, niūri, realistiška knyga- tokie pirmi žodžiai atėję galvon perskaičius vos keliasdešimt puslapių. Man, jau nepriklausomybės laikais gimusiai, pasak komentatorių, knyga nebus suprantama. Bet supratau. Galbūt ir ne visiškai viską, bet supratau.
Knyga įtraukė, nors skaitėsi gan lėtai. Iki pat pabaigos tikėjausi, kad nors akimirkai kuris veikėjas pamatys, kad pasaulis gali būti gražus, kad ne viskas taip blogai. Bet ta slogi nuotaika lydėjo nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio. Jei ir kildavo noras nusijuokti- tai tik iš ironiškai aprašyto įvykio. Mėlynbarzdžio vaikai nesijuokia. Jie neturi kuo džiaugtis. Bandymas pabėgti nuo savęs, nuo nusistovėjusio gyvenimo priveda link to pirminio taško, nuo kurio jie pradėjo bėgti. Be vilties, kad viskas gali būti kitaip.
Sužavėjo pats rašymo stilius. Sakiniai gražūs ir visiškai skiriasi nuo verstinių knygų sakinių. Toks jausmas, kad taip gražiai gali rašyti tik lietuviai. Ir nors viskas rašoma realistiškai, galima rasti ir tokių žodžių kaip šūdas ir pan., bet, neskaitant to, skaitant galima dar kartą pajausti, kokia spalvinga yra mūsų kalba.
Tiesa, truputį knyga priminė S. Parulskio kūrybą. Tikriausiai būtent dėl to realistiškumo. Net kilo klausimas: argi visi šiuolaikiniai lietuvių rašytojai taip rašo? Žinoma, mažai esu skaičiusi šiuolaikinės lietuvių literatūros, galbūt galima rasti ir šviesių kūrinių mūsų XX a. pab.- XXIa literatūroje.
Kažkodėl rašyti sunku. Galbūt dėl to, kad ją pabaigiau tik prieš valandą, tad viskas kaip reikiant nesusigulėjo. Bet šiaip rekomenduoju.
Ir dar: pasaką apie Mėlynbarzdį skaičiau, bet nieko neprisimenu. Būtų įdomu dar kartą perskaityti.
skaitau Uz auksiniu grotu: as gimiau hareme.. nu ziaaaaaaauriai idomi 
garbe zodis.. retai kada kiekviena raide skaitau 
tikrai skirias ji is visu tu musulmonisku, tik dar negaliu pasakyt tiksliai kuom.. bet ziauriai kabina
