Spuoguotos odos priežiūra

Jei ten tikrai antibiotikas paskutinis, tai nelabai gerai skamba. Nes antibiotikus tik su daktaro leidimu naudoti reiktų.
Nuėmus antibiotiką racionaliai receptas atrodo Tik jei naudoti spiritinį salicilio tirpalą, alkoholis gali džiovinti.
O dėl veiksmingumo- salicilis veiks antibakteriškai, mažins uždegimą, pravalys poras, medetkos irgi antibakterinės, raminančios, apsirinas vėlgi antiuždegiminis. Pati idėja labai gera mano akimis.
Papildyta:


Ale įdomu, gali visai tiesa būt, gal tikrai kažko varlės odos yra, kas teoriškai padeda. Šiaip gi varlės dažnai visokių nuodų ant odos turi, tai gal kraujagysles sutraukiančiai veikia, tai padeda spuogą nugesint Reiks pasidomėt

Aš esu girdėjusi, kad rupūžes spiritu užpila, palaiko ir tuo antpilu gydo, gal veikia priešuždegimiškai, nes močiutė trindavo skaudančius raumenis tuo antpilu
Papildyta:
Va ką radau: "Rupūžės odoje yra medžiagos vadinamos „bufoteninu“, kuri yra haliucinogenas." Tad gal neverta svaigintis

tai cia apie rupuzes su varlem gal kitaip

Aš kažkodėl manau, kad varlės išvis neveiksmingos, nesu girdėjusi, kad būtų naudojamos kokiais nors tikslais

o nuo ko priklauso tie spuogai? Nuo maisto? Bet tikrai, nee. Nuo genų? Tai, jei tokie genai, tai ką nekreipt dėmesio į spuogus ir susitaikyt su šlykščia(man-mano) veido oda?

NIEKAS NEPADEDA, einu skaityt apie ta roacuttane ar kas ten...

man spuogai del hormonu

Tikrai ne nuo genų. Negirdėjau dar apie tokį "spuoguotumo geną". Gali būti paveldimas polinkis į spuogus. Bet tai ne tas pats, kas paveldėti spuogai. Tiesiog paveldima didesnė tikimybė, kad, esant nepalankioms išorinėms ar vidinėms organizmo sąlygoms, gali atsirasti spuogai.
Aš visgi manau, kad spuogai yra nuo problemų žmogaus viduje. Pirmiausia - streso, ko praktiškai šiais laikais išvengti neįmanoma. Nuo streso ir nervų prasideda visi vidiniai pokyčiai žmogaus organizme: hormonų disbalansas, sutrinka vidaus organų veikla, kas pasireiškia spuogų atsiradimu vienose ar kitose vietose.
Sutrikusi virškinimo/šalinimo sistema skirtingai reaguoja ir į maistą, todėl gali pasirodyti, kad spuogai dygsta dėl maisto, bet juk tai negali būti tiesa, nes tada visi turėtų turėti vienodą spuogų problemą, nes kas jau nevalgo to šokolado, negeria kavos ar dar ko nevartoja.
Pastaruoju metu apgalvojau visus pažįstamus, ir tikrai: jautresni, dažniau besinervinantys, nuolat stresuojantys žmonės dažniau turi tą spuogų problemą nei tie žmonės, kurie labiau atsipalaidavę, mažiau stresuojantys, ne taip jautriai į viską reaguojantys

metamorphosis, labai aciu, kad issgirdai mane... zinok tikrai, kodel man anksciau to niekas nepasake?! Esu labai nervotas zmogus, gal ir depresija sergu, kuria man rodos ir sukele tie spuogai(cia daug pasakot, jau valanda zlumbu...) Slyksti mano veido oda, buten ir atspindi mano vidu... Visas veidas... Nugara, krutine.

O tai ka daryt dabar...

Young, visų pirma nusiramink.
Ir jei manai, kad viską išbandei, niekas nepadeda, o situacija nepavydėtina, tikrai verta apie Roaccutane pagalvoti. Nes psichologinės problemos dėl odos, manau, yra svarbesnės ir stipresnės, nei jo galimas pašalinis poveikis.
Būtinai apsilankyk pas gerą dermatologą, su juo aptarsi gydymo planą, tik jis ir galės patvirtinti, kad tau Roaccutane reikia.
Laikykis

Laikykis... tu tikrai nesi tokia viena... Šiam pasauly tikrai didesnių bėdų būna.. gyvena žmonės ir su visokiom negaliom ir džiaugiasi gyvenimu... Žinau, kad tas neguodžia, bet verkti tikrai nereikėtų. Nors ir aš ne vieną ašarą dėl tos pačios bėdos išliejau.
Aš puikiai tave suprantu, gaunasi uždaras ratas: nervai stresas, dėl kurių atsiranda spuogai, ir galiausiai nervai ir stresas dėl spuogų, kas vėl sukelia spuogų atsiradimą.
Žinok, pastebėjau vieną dalyką, kad reikia kažkaip užmiršt, negalvot apie juos, nestresuot, ir kuo mažiau apie juos galvoju, tuo mažiau naujų dygsta. Sunku tą padaryti, kai nuolat sukasi galvoje mintys, ką kiti apie tave galvoja, kaip jie reaguoja į tavo odą: ar eiti į gatvę ir rodyti spuogus (gaunasi tarsi apsinuoginimas), ar eiti į gatvę su tona pudros ir rodyti beskonybę. Aišku, galimas tarpinis variantas - minimaliai juos maskuoti ir keliauti gatvėn.
Buvo man laikas, kai tiesiog kompleksuodavau išeiti į gatvę, o ką jau kalbėti apie vasaros periodą, kai reikia apnuoginti nugarą ir dekoltė sritį, ką irgi berdavo. Vieni kompleksai, sukeliantys dar daugiau streso. Nesakau, kad nebeberia ir dabar, bet kažkaip reikia valdyti savo vidų. Anksčiau begales priemonių naudojau, kai nuolat galvoji apie spuogus, tai ir nagai niežti pakrapštinėt ir t.t., bet reikia nuo to susilaikyti. Tiesiog pamiršti jų egzistavimą.
Kai žmogus jautrus iš prigimties, jam apskritai sunku kovoti su stresinėmis situacijomis, bet reikia bent vienu dalyku palengvinti savo gyvenimą - atsikratyti nervų dėl odos problemų. Ir iš karto pastebėsi pagerėjimą.
Galbūt skamba kvailai, bet labai teigiamai veikia teigiamų dalykų kartojimas, tos vadinamos mantros. Kai daug daug daug kartų kartoji, imi tuo tikėti. Patarčiau kas rytą ir kas vakarą prieš veidrodį sau kartoti "aš esu graži, aš myliu save, aš džiaugiuosi gyvenimu, aš myliu kiekvieną savo odos lopinėlį, nes visos problemos yra laikinos, kaip ir viskas šiame pasaulyje yra laikina, aš esu laiminga" ir pan. Aišku, gal kas mane palaikys beprote, kad paistau čia iš peties, bet tai tikrai veikia. Iš pradžių gal verkdama ir viduj savęs gailėdamasi tą kartosi, galvosi, kokia apgailėtina esi, bet galiausiai viskas ims keistis ir teigiamos mintys ims viršų. Patikėk. Spuogai neverti tavo depresijos, jie neverti nė vienos tavo ašaros.

oi, skaitydama susigraudinau... labai aciu, kad man padedate, patikekite man tai labai svarbu.
Sunku buvo suvokt, kad viskas nuo mano nervu, streso ir jautrumo - bet tikrai. Pamascius pati supratau. ir galvoju ko gi preita savaite spuogu mazejo, negi prausiklis padejo?? Nee, tiesiog buvau laiminga, daugiau sypsojausi. O dabar depresija, stresas... As ne kvaila, suprantu, jog odos problemu turi visi, ypac paauglysteje. Bet kai pamatau savo bendraamzes skaiscioms, svytinciom odom, tai taaaaip negera pasidaro... galvoji uz ka man?! Ir eini prie veidrozio spuogu draskyt, paskui pamatai savo veida subjaurota, slykstu, pagalvoji apie tuos, kuriu oda lygut lygutele ir viskas - nors mirk, verk...

Pirmiausia ka man reikia padaryti - susitvarkyti su vidum... Nezinau gal medituot reiks bandyt... kazkaip reikia susitvarkyt su savim, nes isprotesiu...

Gyvenimas puikus, turiu visko ko man reikia... Tik kazkaip to nesuvokiu...

Aciu Jums!!!

Oi nėra už ką, svarbiausia, kad padėtum pati sau! Tavo aprašyta situacija labai panaši manajai. Ką galiu pasakyti iš savo patirties, svarbiausia - valdytis, nežalot savęs. Ir nereikia galvot, kad kovoji su spuogais. Juk spuogai yra tavo odos dariniai, tavo organizmo dalis, kaip gali kovot su savo organizmu? Kaip ir su visomis baimėmis, taip ir su odos problemomis reikia susigyventi, tada ir baimės ir problemos pradeda savaime mažėti. Užuot stresavusi, pykusi dėl kiekvieno naujo spuogo, džiaukis kiekvienu, kuris susitraukia, kiekvienu odos būklės pagerėjimu, džiaukis ir didžiuokis savimi, nes tai rodo, kad valdai save, savo organizmą. Svarbiausia - nepalūžti. Nesakau, kad vien teigiamos emocijos užgydys spuogelius - ne. Esamus, be abejo, reikia gydyti turimomis priemonėmis, bet siekiant išvengti naujų, reikia pradėti nuo vidinės harmonijos.
Gal ir gera mintis dėl meditacijos. Tiesiog reikia kuo daugiau užimtumo - užsiimti būtinais gyvenime dalykais, o likusį laiką paskirti tam, kas teikia džiaugsmo, kad neliktų nė minutės laiko liūdnoms, depresiją keliančioms mintims