Panasi situacija ir man buvo.Tik as tuo metu buvau 19 metu, pirmo kurso studente, be busto, be darbo, draugavom graziai su vaiko tevu , viena diena jis pasiule sukurt seima, pagalvojau myliu as ji, o gyvenom jau kartu , o kodel gi ne, dviese ir uzauginsim ta vaikeli , jis dirbo as galvojau baigsiu mokslus , kad ir su vaiku , nes jis man pades, bet.... kai suzinojau kad laukiuosi jau kita dien agryzus is studiju jo neberadau dingo su visias lagaminais, liko bustas uz kurio nuoma dar reikejo susimoket is savo stipendijos ir likau as be darbo, be namu, ir dar su auganciu pilvuku, su tevais jau nebebendravau, nies jie pries pradedant draugaut su vaiko tevu buvo pasake arba jis arba jie, aisku as pasirinkau vaiko teva, ir va gavau ka gavau. Kursiokai vis ikalbinejo nedurniuot negimdyt, sake prazusiu viena ir dar su vaiku ant ranku, o ir as nezinojau ka daryt, buvau pasimetus, viena diena begau darytis isvalyma, kita diena verkdavau apsikabinus pilva.Ir taip kol suejo terminas kai jau isvalymas nebedaromas, tada dar kartais pagalvodavau , kad galeciau kur nugriut ir prarast ta vaika , na sunkiom minutem apnykdavo tokios mintys, bet... isikapsciau viena is tos bedugnes, susiradau darbuka, nors pris tai teko ir ant suoliuko pamiegot lauke, ir dienu dienom slakiodavau po miesta nes neturedavau nei ka veikt nei kur nueit, visko buvo, bet isikapsciau , gavus darba isinuomavau busta pradejau lankyt antra kursa studiju kaip ir apsinormalizavo viskas, bet dar vis apnykdavo mintis , o kas bus kai gims, kaip as viena jauna susitvarkysiu, kaip auginsiu ji ka darysiu, kaip islaikysiu , ir nezinojau iki paskutines minutes ar tikrai as noriu to vaiko iki kol nepagimdziau, nors gimdykloje teko atsiklausyt visokiu repliku, bet tiesiog pataikiau ant tokios gydytojos, buvau isvadinta visokiais zodziais, bet...kai pamaciau ta angeliuka viskas usimirso ir mano gyvenimas pradejo suktis tik apie ji, viskas savaime isispresdavo ir to ko labai bijodavau kai laukiausi nieko nebeliko, nebeliko tu minciu ka as darysiu, kaip as viena auginsiu, o ir vaikas buvo labai neramus , per para numigdavau po 4 valandas ir visas likusias valandas ant ranku nesiodavau, bet vistiek dziaugiausi kad ji turiu, kad nepasidariau isvalymo, ir kai viena diena gavau pranesima kad vaiko metrikose tevas turi atsisakyt arba duot pavarde, tada man buvo sunkiausia momentas, nes reikejo ji susirast, o jo matyt net akyse nenorejau, net nesvarbu buvo kad elimentus gali vaikas gaut , na nenorejau matyt, kad jis mus paliko, nekenciau jo uz tai, bet radau ji, ir kai jau sedejom pas notare prie stalo ir jis turejo rasyt atsisakyma, jis mano nuostabai pareiske, kad neatsisakys vaiko

, kaip jis pasake pamaciau ir kazkas atsitiko, sako nezinau kas , bet jei ir negalesiu augint, bet noriu but jam tevas,ir siandien mano vaikas turi ne tik mama , bet ir savo tikra teva salia, ta kuris isigandes kazkada pabego

ir dar broli ir sese.Tad viskas priklauso tik nuo Jusu ir Jusu poziurio i pati gyvenima, ir negalvokit kas ka pasakys, kas ko noretu ar nenoretu, svarbiausiai ko jus norit, ir kai sau atsakysit ko norit , kai suprasit , kad esat stipresne nei pati galvojot tada viskas spresis savaime.