Niekada nesuprasiu, kaip mama nenori savo vaiko. Niekada. Nesmerkiu, bet suprasti negaliu.
Kažkaip kitaip tu labai gerai pagalvok, labai. Aš netikiu, kad tu nenori vaikelio,netikiu ir tiek. Pasimetus esi, sutrikus. Atsimink viena, kad praradus šitą vaiką tu niekada , nieko brangesnio už jį pasaulyje neturėsi. Visa ką sutiksi, ką daryti, ko pasieksi, ką pamatysi, kuo gyvensi, bus vieni niekai, kurie ilgainiui ypač senstant atsibos ir neteks prasmės, tau norėsis žmogaus, savo, mielo, norėsis, bet jo jau nebus. Per vėlu. Vaikas nieko neatima, vaikas suteikia sparnus.
Po gimdymo turėtų požiūris pasikeist, beveik garantuoju. O dėl įsivaikinimo, tai tikrai įsivaikintų, netgi dabar galėtumėt rasti porą, kuri norėtų Jūsų vaikelio. Bet ar tikrai Jums neskauda širdis vien apie tai pagalvojus? 
Juk kažkada senatvėje gali suprast, kad vienintelis geras dalykas, ką gyvenime palikai, tai vaikai...
Juk kažkada senatvėje gali suprast, kad vienintelis geras dalykas, ką gyvenime palikai, tai vaikai...
QUOTE(Aimeja @ 2011 03 17, 09:53)
Niekada nesuprasiu, kaip mama nenori savo vaiko. Niekada. Nesmerkiu, bet suprasti negaliu.
Kažkaip kitaip tu labai gerai pagalvok, labai. Aš netikiu, kad tu nenori vaikelio,netikiu ir tiek. Pasimetus esi, sutrikus. Atsimink viena, kad praradus šitą vaiką tu niekada , nieko brangesnio už jį pasaulyje neturėsi. Visa ką sutiksi, ką daryti, ko pasieksi, ką pamatysi, kuo gyvensi, bus vieni niekai, kurie ilgainiui ypač senstant atsibos ir neteks prasmės, tau norėsis žmogaus, savo, mielo, norėsis, bet jo jau nebus. Per vėlu. Vaikas nieko neatima, vaikas suteikia sparnus.
Kažkaip kitaip tu labai gerai pagalvok, labai. Aš netikiu, kad tu nenori vaikelio,netikiu ir tiek. Pasimetus esi, sutrikus. Atsimink viena, kad praradus šitą vaiką tu niekada , nieko brangesnio už jį pasaulyje neturėsi. Visa ką sutiksi, ką daryti, ko pasieksi, ką pamatysi, kuo gyvensi, bus vieni niekai, kurie ilgainiui ypač senstant atsibos ir neteks prasmės, tau norėsis žmogaus, savo, mielo, norėsis, bet jo jau nebus. Per vėlu. Vaikas nieko neatima, vaikas suteikia sparnus.
Aimėja, visa tai ką tu rašai yra visiška netiesa. Teisingiau visiška nesąmonė. Vaikas iš principo negali būti viskas gyvenime- vaikas pats nuo tokios užkrautos naštos paluš. Ir ko ji gyvenime pasieks, ko ne pasieks- tai bus jos džiaugsmai ir praradimai, pasiekimai, jos gyvenimas visiškai geras, patogus ir be vaiko. Apskritai tokio tikslo- auginti vaiką, jį "turėti" negali būti. Tai negali būti savitikslis- turėjimas vardan turėjimo.
Parašei tai kaip rašytoja fantastė, kas bus po n metų. Tiek, kiek gyvenime esu sutikus žmonių, pagyvenusių jau nesu sutikus nė vieno kuris senatvėje galvotų apie kažkokius vaikus, nes jiems viskas nusibodo. Kaip tik atvirkščiai visi nori ramybės nuo tų vaikų galų gale, ir nori pagyventi, suspėti tai ko dar nepadarė ir nesuspėjo kol vaikus augino. Ir niekas jiems neatsibodę, visko jie nori. Kai nesusitapatini savęs su vaikais tai viskas būna gerai.
QUOTE(alfija @ 2011 03 17, 10:16)
Aimėja, visa tai ką tu rašai yra visiška netiesa. Teisingiau visiška nesąmonė. Vaikas iš principo negali būti viskas gyvenime- vaikas pats nuo tokios užkrautos naštos paluš. Ir ko ji gyvenime pasieks, ko ne pasieks- tai bus jos džiaugsmai ir praradimai, pasiekimai, jos gyvenimas visiškai geras, patogus ir be vaiko. Apskritai tokio tikslo- auginti vaiką, jį "turėti" negali būti. Tai negali būti savitikslis- turėjimas vardan turėjimo.
Parašei tai kaip rašytoja fantastė, kas bus po n metų. Tiek, kiek gyvenime esu sutikus žmonių, pagyvenusių jau nesu sutikus nė vieno kuris senatvėje galvotų apie kažkokius vaikus, nes jiems viskas nusibodo. Kaip tik atvirkščiai visi nori ramybės nuo tų vaikų galų gale, ir nori pagyventi, suspėti tai ko dar nepadarė ir nesuspėjo kol vaikus augino. Ir niekas jiems neatsibodę, visko jie nori. Kai nesusitapatini savęs su vaikais tai viskas būna gerai.
Parašei tai kaip rašytoja fantastė, kas bus po n metų. Tiek, kiek gyvenime esu sutikus žmonių, pagyvenusių jau nesu sutikus nė vieno kuris senatvėje galvotų apie kažkokius vaikus, nes jiems viskas nusibodo. Kaip tik atvirkščiai visi nori ramybės nuo tų vaikų galų gale, ir nori pagyventi, suspėti tai ko dar nepadarė ir nesuspėjo kol vaikus augino. Ir niekas jiems neatsibodę, visko jie nori. Kai nesusitapatini savęs su vaikais tai viskas būna gerai.
Tai tik tavo nuomonė. Gerbiu ją. Bet mastau kitaip.
Man vaikai svarbiausia gyvenime. Tau gal ne. Tai,kad man jie svarbiausia , nereiškia,kad aš juos ,,dusinu'' savo meile. Kad jų įsikibusi. Aš juos tiesiog myliu. Man viskas -karjera, turtai, mano pasiekimai-be jų yra niekiniai, nes kas iš to jei esi vienas ir neturi su kuo visa tai pasidalinti,pasidžiaugti. Draugai,kaimynai, pažįstami, vyrai? Jie ateina ir išeina , jie keičiasi, tai nėra tas ryšys jungiantis vaiką ir mamą.
Kalbi apie senus, apie tuos kurie turėjo vaikų, kurie turi jų, jau užauginę, jie mąsto kitaip. Gal ir pailsėti nori, tik sąlyginis tas jų poilsis, pailsėti nori, bet tų pačių vaikų ir anūkų laukia atvažiuojant.
Aš nesutikau nei vieno seno žmogaus, ką ten seno, draugei jau 34 m. neturi vaikų ir labai nori , kurie neturėjo vaikų ir dabar nesigaili kad neturėjo, džiaugiasi kad dabar vieni, nesutikau tokių. Jie norėjo turėti, su pavydu žvelgia į bendramžius, kurie turi jau užaugusių vaikų.
Aš sutinku, tik su tuo, kad aišku per prievartą vaiko auginti mamai nereikėtų. Tačiau lygiai taip pat galiu pasakyti,kad ir geriausiai įtėviai niekada neatstos tikros mamos.
QUOTE(alfija @ 2011 03 17, 11:16)
Parašei tai kaip rašytoja fantastė, kas bus po n metų. Tiek, kiek gyvenime esu sutikus žmonių, pagyvenusių jau nesu sutikus nė vieno kuris senatvėje galvotų apie kažkokius vaikus, nes jiems viskas nusibodo. Kaip tik atvirkščiai visi nori ramybės nuo tų vaikų galų gale, ir nori pagyventi, suspėti tai ko dar nepadarė ir nesuspėjo kol vaikus augino. Ir niekas jiems neatsibodę, visko jie nori. Kai nesusitapatini savęs su vaikais tai viskas būna gerai.
Bet Alfija, nejaugi nesutikot žmonių, kuriem vaikai yra visas gyvenimas. Ir senatvėje jie gyvena tik vaikų laukimu, kada gi jie atvažiuos aplankyti. Iš tikrųjų yra žmonių, kuriem vaikai yra didysis gyvenimo tikslas, kitaip nebūtų šeimų, kurios turėtų po tris vaikus ir moterų, kurios žūtbūt nori pastoti. Ir net tokių nuomonių, kad be vaikų gyvenimas yra beprasmis.
QUOTE(alfija @ 2011 03 17, 10:16)
Vaikas iš principo negali būti viskas gyvenime- vaikas pats nuo tokios užkrautos naštos paluš. Ir ko ji gyvenime pasieks, ko ne pasieks- tai bus jos džiaugsmai ir praradimai, pasiekimai, jos gyvenimas visiškai geras, patogus ir be vaiko. Kai nesusitapatini savęs su vaikais tai viskas būna gerai.
Va būtent. Gajus yra stereotipas, kad, jei esi moteris, tai privalomai turi būti ir motina. Noras turėti vaikų - tai iš esmės primityvus rūšies išlikimo instinktas, gamtos šauksmas, kurį mes apipiname daugybe romantizuotų dalykų. Taigi, jei kuris individas to instinkto neturi, likusieji į tai reaguoja labai priešiškai - nes gresia rūšies išnykimu (tai akivaizdu šios temos komentaruose). Bet, mes nesame tik mamos ir tėčiai; ir mūsų kaip asmenybių vertė negali būti matuojama tik pagal tai, kiek ir kaip mums pavyko pasidauginti.
Svarbu tik autorei nepadaryti klaidos ir nepaskubėti - ramiai įvertinant ir išsiaiškinant savo sprendimų motyvacijas ir tvirtumą, nes neturėti vaikų yra viena, o atiduoti jau gimusį - visai kas kita (psichikai gerokai sunkiau su tuo susidoroti ir priimti visas tokio poelgio pasekmes).
QUOTE(Aimeja @ 2011 03 17, 10:31)
Tai tik tavo nuomonė. Gerbiu ją. Bet mastau kitaip.
Man vaikai svarbiausia gyvenime. Tau gal ne. Tai,kad man jie svarbiausia , nereiškia,kad aš juos ,,dusinu'' savo meile. Kad jų įsikibusi. Aš juos tiesiog myliu. Man viskas -karjera, turtai, mano pasiekimai-be jų yra niekiniai, nes kas iš to jei esi vienas ir neturi su kuo visa tai pasidalinti,pasidžiaugti. Draugai,kaimynai, pažįstami, vyrai? Jie ateina ir išeina , jie keičiasi, tai nėra tas ryšys jungiantis vaiką ir mamą.
Kalbi apie senus, apie tuos kurie turėjo vaikų, kurie turi jų, jau užauginę, jie mąsto kitaip. Gal ir pailsėti nori, tik sąlyginis tas jų poilsis, pailsėti nori, bet tų pačių vaikų ir anūkų laukia atvažiuojant.
Aš nesutikau nei vieno seno žmogaus, ką ten seno, draugei jau 34 m. neturi vaikų ir labai nori , kurie neturėjo vaikų ir dabar nesigaili kad neturėjo, džiaugiasi kad dabar vieni, nesutikau tokių. Jie norėjo turėti, su pavydu žvelgia į bendramžius, kurie turi jau užaugusių vaikų.
Aš sutinku, tik su tuo, kad aišku per prievartą vaiko auginti mamai nereikėtų. Tačiau lygiai taip pat galiu pasakyti,kad ir geriausiai įtėviai niekada neatstos tikros mamos.
Man vaikai svarbiausia gyvenime. Tau gal ne. Tai,kad man jie svarbiausia , nereiškia,kad aš juos ,,dusinu'' savo meile. Kad jų įsikibusi. Aš juos tiesiog myliu. Man viskas -karjera, turtai, mano pasiekimai-be jų yra niekiniai, nes kas iš to jei esi vienas ir neturi su kuo visa tai pasidalinti,pasidžiaugti. Draugai,kaimynai, pažįstami, vyrai? Jie ateina ir išeina , jie keičiasi, tai nėra tas ryšys jungiantis vaiką ir mamą.
Kalbi apie senus, apie tuos kurie turėjo vaikų, kurie turi jų, jau užauginę, jie mąsto kitaip. Gal ir pailsėti nori, tik sąlyginis tas jų poilsis, pailsėti nori, bet tų pačių vaikų ir anūkų laukia atvažiuojant.
Aš nesutikau nei vieno seno žmogaus, ką ten seno, draugei jau 34 m. neturi vaikų ir labai nori , kurie neturėjo vaikų ir dabar nesigaili kad neturėjo, džiaugiasi kad dabar vieni, nesutikau tokių. Jie norėjo turėti, su pavydu žvelgia į bendramžius, kurie turi jau užaugusių vaikų.
Aš sutinku, tik su tuo, kad aišku per prievartą vaiko auginti mamai nereikėtų. Tačiau lygiai taip pat galiu pasakyti,kad ir geriausiai įtėviai niekada neatstos tikros mamos.
Aimėja, baik blūdyti. Pasiekimai, laimėjimai disertacijos, atradimai tėvų vaikų apskritai nedomina- jų santykis yra kitoks. Yra santykis- mama, tėvas,vaikas. Jiems giliai nusispjaut į visa kita. Labai dideli pasiekimai ir šiaip vaikams trukdo- tokia yra realybė. Man vaikas tikrai nėra visas pasaulis, nes man gyvenimas yra labai įdomus, ir toks didelis, kad jo niekaip negalėčiau sukišti į vieną ar daug vaikų. Reik atsiminti, kad gyveni žmogus savo gyvenimą, o vaikai tai yra tai kas ateina ir išeina, o tu gyveni savo gyvenimu.
Dėl labai nori vaikų, tai matyt jie arba labai kvaili arba taip labai tų vaikų nenori, kaip pasakoja. Kitaip būtinai turėtų.
ar tu skaitai ką tu rašai- laukia atvažiuojant, o ne gyvena jais, su jais ir tiktai jais ir tik dėl jų. Kokiu priešu reik būti vaikui, kad tokią kuprą užkrauti.
Autore. O KODĖL Jūs užvedėt šią temą? Norit išsipasakoti? Tikitės, kad moterys Jums padės permąstyti savo sprendimą? Matyt, viduje Jūs nesijaučiate tikra dėl savo sprendimo. Bet čia tik mano nuomonė.
Beje, į temą. Pastojau būdama virš 30 m. Pirmoji mintis, pamačius nėštumo testo atsakymą - "galas mano laisvei". Kadangi bijau ir nemėgstu medicininių intervencijų - pasirinkau sprendimą gimdyti. Man buvo slykštu mano apvalėjantis kūnas. Apie būsimą naujagimį negalvojau kaip apie "kažką tokio" (stebuklingo). Nuo visokių uti tiuti - norėjosi vemt.
Pagimdžiau. Po maždaug 6 mėn. atėjo meilė kūdikiui. Palengva, bet atėjo...
Beje. net kūdykystėje niekada nesakydavau - "mes sergam, mes čiaudim, mes pakakojom
"
Beje, į temą. Pastojau būdama virš 30 m. Pirmoji mintis, pamačius nėštumo testo atsakymą - "galas mano laisvei". Kadangi bijau ir nemėgstu medicininių intervencijų - pasirinkau sprendimą gimdyti. Man buvo slykštu mano apvalėjantis kūnas. Apie būsimą naujagimį negalvojau kaip apie "kažką tokio" (stebuklingo). Nuo visokių uti tiuti - norėjosi vemt.
Pagimdžiau. Po maždaug 6 mėn. atėjo meilė kūdikiui. Palengva, bet atėjo...
Beje. net kūdykystėje niekada nesakydavau - "mes sergam, mes čiaudim, mes pakakojom
"
QUOTE(Blackgate @ 2011 03 17, 10:38)
Bet Alfija, nejaugi nesutikot žmonių, kuriem vaikai yra visas gyvenimas. Ir senatvėje jie gyvena tik vaikų laukimu, kada gi jie atvažiuos aplankyti. Iš tikrųjų yra žmonių, kuriem vaikai yra didysis gyvenimo tikslas, kitaip nebūtų šeimų, kurios turėtų po tris vaikus ir moterų, kurios žūtbūt nori pastoti. Ir net tokių nuomonių, kad be vaikų gyvenimas yra beprasmis.
pažįstu žmonių kurie turi po kelis vaikus, beveik visa mano giminė daugiavaikė, bet nė vienam ir į galvą nešovė gyventi taip, kad sakyti- vaikai visas mano gyvenimas.
QUOTE(alfija @ 2011 03 17, 10:49)
Man vaikas tikrai nėra visas pasaulis, nes man gyvenimas yra labai įdomus, ir toks didelis, kad jo niekaip negalėčiau sukišti į vieną ar daug vaikų. Reik atsiminti, kad gyveni žmogus savo gyvenimą, o vaikai tai yra tai kas ateina ir išeina, o tu gyveni savo gyvenimu.
Bet tu rašai, kad TAU vaikai nėra visas pasaulis. O MAN jie visas pasaulis. Kodėl man turėtų būti taip pat kaip tau?
Aš irgi gyvenu savo gyvenimą, bet jei jame nėra vaikų, jis man beprasmis, ta prasme, kad jame neturiu savo artimo žmogaus. Vaikai ateina, ir niekur jie neišeina. Jie gali būti labai toli, jie gyvena savo gyvenimą, bet jie visada su manim, jie mano širdyje.
Alfija, o kam tau reikia vaikų? Na tai gyvenk be jų.
QUOTE(A.B.C. @ 2011 03 17, 10:51)
. Man buvo slykštu mano apvalėjantis kūnas. Apie būsimą naujagimį negalvojau kaip apie "kažką tokio" (stebuklingo). Nuo visokių uti tiuti - norėjosi vemt.
Pagimdžiau. Po maždaug 6 mėn. atėjo meilė kūdikiui. Palengva, bet atėjo...
Pagimdžiau. Po maždaug 6 mėn. atėjo meilė kūdikiui. Palengva, bet atėjo...
Labai artima ir suprantama. Kiek pastebiu, tokioms mamoms santykis su vaiku yra labiau draugiškas nei "mamiškas", į vaiką sudedama gerokai mažiau lūkesčių ir reikalavimų, spaudimo, leidžiama daryti savas klaidas, mažiau susitapatinama su vaiko gyvenimu, lengvesnis atsiskyrimas atėjus laikui.
Vargšai tie vaikai,kurie tėvams yra visas pasaulis.Jei seni tėvai gyvena tik laukimu-gal vaikai aplankys.Ir visai suprantu vaikus,kurie tiek nudusinti tėvų meile,kad jų lankyti nenori.Vaikai-tai tik mūsų gyvenimo dalis.O jei mes gyvensim tik vaikais-vaikams pasidarysim labai neįdomūs.
Temos autorei norėčiau pasakyti-normalu čia viskas,nenori to vaiko-ir neaugink,kam tą vargšą vaiką kankinti sdavo nemeile jam,sutvarkyk dokumentus kad vaikas būtų įvaikintas ir atia atia vaikui.
Ir labai pritariu Alfijai-kiek daug gyvenime dalykų tenka atsisakyti,nes tai su vaikais nesuderinama.
Temos autorei norėčiau pasakyti-normalu čia viskas,nenori to vaiko-ir neaugink,kam tą vargšą vaiką kankinti sdavo nemeile jam,sutvarkyk dokumentus kad vaikas būtų įvaikintas ir atia atia vaikui.
Ir labai pritariu Alfijai-kiek daug gyvenime dalykų tenka atsisakyti,nes tai su vaikais nesuderinama.
