Atiduoti įvaikinimui ir nesigailėti

Bet ir per daug nuvertint nereikėtu.

Aimėja, iš kur tu tokia visiškas nesąmones trauki? Mįslė kas aš esu, dar kažkokie niekai? Visi viską žino, visi vaikai būna informuoti kas ir kaip. Užsienyje dar ir tarnybos įvaikius nuolat lanko, ir jokios įvaikinimo paslapties ten negalima, pas mus dėkui Dievui irgi ta manija praėjus. Ramybės neras nu ir tavo pagimdytas ir užaugintas spjaus į tave ir išeis ir viskas, ir pasibaigs visa tavo ramybė.
Mintyse visada kirbės...kas per durnystė.
Tavo labai rašymai tą anekdotą primena- o to vandens tai nesinori.

O jūs manote, kad jei augins giminės, tai vaikas negalvos apie tai kodėl jį paliko? Juk tarp giminių nuolat sklando gandai kaip kiti gyvena. Taigi, vaikas augs girdėdamas apie savo biologinius tėvus. Gal tie tėvai susilauks dar vaikų ir tas pirmasis tai žinos. Ar nuo to bus geriau jam?

arba tingėjimas , nenoras , egoizmas.

Mano artima drauge buvo nelaukiamas vaikas. Tevai susituoke tik del jos. Ji visa gyvenima jautesi ir jauciasi nemylima. Tevai normalus, bendraujantys, draugiski, bet va dukra jaucia nuoskauda ir tevai jai nera joks autoritetas. Jie yra ir tiek. Ju nuomone jai nesvarbi, bet ji myli juos, nors artumo didelio niekada nebuvo. Kazkada jos paklausus ji yra pasakiusi: taip, noreciau kitu (kitokiu tevu).

Tai lanko, bet tu manai,kad ima ir pasakoja reguliariai, va tavo mama su tėvu dabar čia gyvena, va tą dirba, po metų-va gimė tavo broliukas, auga sveikas, ir taip raportuoja , tol kol vaikas užauga. Paslapties nėra , bet žmogus būna be šaknų, nesvarbu kokios tos šaknys, bet jos yra jo.

o visos būtinai turi norėti?

Kazkaip kitaip, na o as patarciau nesusireiksminti per daug. nei jus pirma nej paskutine pastojote neplanuotai. as pastojau budama labai labai jaunute ir tikrai tai nebuvo planuota. bet jau ir tada supratau kad atsakomybe uz savo veiksmus privalau prisiimti. nepatiko ir man tie lasinukai papildomi, ir krutine padidejusi nepatiko, nepatiko buti nesciai, visur skaudejo, buvau sau negrazi, na tiesiog nemalonus tai metas man buvo. bijojau gimdyti, man irgi tai nekelia jokiu geru emociju. pasirinkau cezari. nenorejau maitinti- pasirinkau misinukus. nesmagu buvo sedeti namuose kelis pirmuosius menesiu. nuobodu. neidomu. liudna. tuo labaiu, kai po gimdymo toookie hormonai siaucia. susiradau aukle. dariau viska, kad tik ta motinyste butu miela MAN, kad butu gera, kad galeciau ir toliau dziaugtis gyvenimu, kad viskas nepasikeistu taip drastiskai, kad mano gyvenimas neapvirstu aukstyn kojom, gi sitiek planu turejau pries pastojant ! na dabar gliu pasakyti tiek tiek, kad sunui jau 5 metai, esu ne tas zodis kokia laiminga. turiu nuostabia seima, linksma berniuka, neatsisakiau savo svajoniu, vienas jau igyvendinau, kitoms reikia daugiau laiko, taciau ka noriu pasakyti- kad gyvenimas niekur nesustojo, ir toliau visur keliaujame, atostogaujame, siekiame karjeros aukstumu. tikrai nematau problemu gyvenimo budo pasirinkime auginant vaika. galima daryti viska. viska. gali pasismadyti aukle, gi nereikia tupeti prie to vaiko kiauras dienas paciai, taip tikrai galima nuproteti, taciau net neabejoju, vaikelis net ir paliekamas su aukle bus laimingesnis negu atiduotas i visiskai nepazistama seima. gi negali zinoti kad per zmones augins tavo vaika. gal skriaus, isnaudos ? neuzgraus sazine?
jusu kunas siaip ar taip jau pasikeites, kovoti su riebaliukais jau vistiek teks, pilvas bus issiputes ar atiduosit vaikeli ivaikinti ar neatiduosit. siaip ar taip tas 'svetimkunis' jau isibroves i jus, ir ar auginsit ji ar ne, nepakeisite pasaulio desniu. zinot, as auginciau kad ir 10 vaiku jei tik lauktis nereiketu, nes man tai buvo labai bjaurus metas. o kokia prasme atiduoti vaika kai ji pagimdai, kai isbuni visa nestuma. jei atiduosite vaikeli, liksite visiskai be nieko- nei vaikleio, nei grazios figuros (na bent kelis men), krutine pilna pieno, skausmai po gimdymo.. zodziu turesite visas gimdymo ir nestumo pasekmes isskyrus rezultata- vaika.

iš kur tu žinai, kad jam bus įdomu, kad jis klaus, kad jis jausis be šaknų? Mažiau reikia visokių "Atleisk" žiūrėti vietos fantazijoms bus daug mažiau. Pavyzdžių toli neieškant galiu pasakyt, kad vienam paaugliui vienodai ką jis turi, kas kur gyvena, kas gimė užpernai. Jam tas pats. Tiek, kiek labai nuodugniai yra tekę bendrauti su įmotėm, įvaikiais ir globos namų vaikais- tai tos giminės šauksmas yra tiesiog atsitiktinumas. Daugiau visai neįdomu jiems. O kur dar ne mano asmeninė, bet sakykim taip artimai žinoma ilgametė VTAT darbuotojų patirtis. Nė viena taip neskiedžia kaip tu.

teisingai tik dangstymasis , reikia juk pateisinti savo tingėjimą ir ne atsakomybe. Kalba apie ta ko dar net nežino , nėštumo euforija juk neprivaloma , pagimdyk ,pagyvenk , paturėk ta vaiką o tada dainuok kad neturi instinkto.. bet kita vertus pasakoja ir dangstosi jo neturėjimu , ir kartu bijo kad gimus vaikui jis atsiras , o gal netyčia pamils o gal norės jį turėti rūpintis ir panašiai , ir tada ojei neteks savo laisves ir vienišes gyvenimo ir pan.

na butu mama atidavusi kitiems augint, vel jaustu nuoskauda, kad jos atsisake
sitas tevu-vaiku konfliktas yra amzinas, vaikams vis atrodo, kad juos ne taip augino,auklejo, nepakankamai mylejo. tik kai pats tampi tevu, kitaip pradedi viska matyt, nusileidi siek tiek ant zemes, tada jau i savi tevai ne tokie blogi atrodo

niekas nieko neturi šiaip jau . bet yra atsakomybė už kai kurios dalykus , nei invalide nei nabage kokia kad vaikus kitiems užkrautu , pamanykit neturiu instinkto tai kam tas vaikas? gal davai dar pradėkim juos dalint į kairė į dešine nes gimus vaikui negalėsim suderinti trečiadienio jogos pratimų pamokėlės? absurdas kažkoks..