labukas visoms

Registruojuos naujuos namučiuos
Aš praleidau linksmai liūdnoką savaitgalį

Aplankiau grįžusią pusseserę į Lt su sūneliu, kuriam 1,5 metukų... Šiaip viskas buvo lyg ir gerai, tik mažiukas labai jau mamyčiukas, nuo mamos nė per žingsnį, nesiduoda net priliečiamas, tai nebuvo galimybės 'paniurkyt' mažiuko
Žiūrėjom krikštynų nuotraukas.. neišlaikiau... apsiverkiau....
O dar pusseserė vis vadina savo mažiuką 'saulyte'..'angeliuku' man kaip peiliu per širdį... bet nieko nesakiau...čia jos sūnaitėlis, kaip nori, taip vadina...
Kai aš pasakau, kad man sunkoka susitvarkyt su savo jausmais.. man primena, kad kita mano pusseserė neteko 14 metų dukrytės, kuri žuvo avarijoj... be abejo, negaliu lygint savo skausmo su jos.. bet kodėl visi nori sumenkint mano skausmą, nes mano dukrytė, pasak jų net "negimė'...... aš nesiginčiju... tik pasakiau, ar jūs įsivaizduojat, ką reiškia, koks yra jausmas likt vienai su savo skausmu, būt vienai su savo mintimis...... bet nesiruošiu niekam aiškintis ar teisintis dėl savo jausmų......
Šiandien mums 11 mėnesiukų
Aš tikiu, kad sugrįši Tu, iš kitos erdvės, dangaus keliu..