QUOTE(Inguteliute @ 2011 03 28, 16:07)
Sveikos, mergaites

As atejau pasiguosti. Neseniai pradejau lankyti vairavimo kursus ir buvo trys praktiniai vaziavimai. Buvau tokia uzsidegusi, viskas idomu, nu bet su intruktoriumi tai nepasiseke

Is pirmo karto apsizliumbus buvau, o po antro karto ejau maldauti, kad pakeistu i kita, bet koki, tik nepalikit sio. Aisku, sake pasiklaus kitu intruktoriu,ar turi laiko dar vienam mokiniui ir viska pranes. Neduok tu Dieve kam nors noks tipelis

Pirma karta atsisedau prie vairo o jau rekia: ka darai? Gal kvaila? sakau daryk taip, o ne taip. Bet ka as ten vaziuodama pirma karta galiu viska idealiai atlikti?

Numuse is karto nora. Zinojau, kad nera lengva ir pavyks turbut tik is kokio 7 karto, bet kai po pacio pirmo bandymo pradejo rekti, trypti su zeme, nieko nebesinori. Vienintele viltis, jog pakeis instruktoriu

Siandien vakare tureciau viska suzinoti.
Pažįstama situacija

. Užjaučiu, mergyt

. Teises be didelių pastangų ir visiškai NEMOKAMAI galėjau turėt prieš 10 metų, kai dar mokiausi tuometinėje Policijos akademijoje. Dėl
instruktoriaus, jei galima jį taip pavadinti

, prireikė net 10 metų, kad suprasčiau, jog vėl noriu vairuoti, kad reikia man tų teisių verkiant. Visą tą laiką lydėjo toks nepasitikėjimas savimi ir baimė, jog niekam nelinkiu to patirt

. O viskas buvo taip

...
Iš pradžių mokė vairuoti mane toks labai fainas diedukas

. Dideliausi sentimentai jam po šiai dienai

. Nu, ne tas žodis koks fainas, jau toks gerietis, nors prie žaizdos dėk: nė sykio balso nėra pakėlęs, taip skrupulingai ir kantriai viską išaiškindavo, tokia buitine kalba, kad į pamokas pas jį skriedavau kaip ant sparnų, o ir vairavau neblogai, nes, kaip dabar suprantu, jaučiausi, kad galiu būti puiki vairuotoja. Tiek pasitikėjimo ir optimizmo jis man tuomet suteikė, kad net dabar, pabaigusi vairavimo mokyklą, nesijaučiu už vairo tokia užtikrinta kaip tada. Lėkiau, pamenu, su vėjeliu, net pristabdyt liepdavo

, o dabar, kai laikiau vairavimo egzaminą, instruktorius kaip vieną iš klaidų paminėjo, jog važiuoju labai baugiai ir tuščiu lygiu keliu net per lėtai. Deja, išėjo tas mano instruktorėlis į pensiją ir atėjo "Koščėjus" tikrąja to žodžio prasme

. Jau per pirmąją pamoką su juo išlipau iš mašinos kūkčiodama ir kaip žinutės autorė sako: "numuse is karto nora". Po kelių važiavimų sąmoningai toliau bijojau lankyti vairavimo pamokas ir vis rasdavau priežasčių neiti. To pakako, kad neišlaikyčiau mokyklinio vairavimo egzamino. Baigėsi mokslai, baigėsi ir mano galimybė turėti VP

. Tiksliau sakant, tą galimybę pati iš savęs atėmiau "priklijuodama" sau etiketę -
nebus iš manęs vairuotojos 
. Dar ir šiandien ausyse skamba jo žodžiai: " vienoms nelemta gimti balerinomis, kitoms - vairuotojomis". Praėjo VISO LABO 10 metų, kad išdrįsčiau užsirašyti į kursus

.
Merginos, jei tik turit galimybę (o ją Jūs tikrai turit, jei mokotės privačioje mokykloje), keiskit instruktorių, jei tik kas nepatinka/netinka. Pinigai mokami ne už įžeidinėjimus, užgauliojimus ir depresijos įvarymą, o už tai, kad jie išmokytų mus vairuoti, drąsiai elgtis už vairo, kelyje, gerbti save ir kitus eismo dalyvius. Apie kokią drąsą ir pagarbą gali būti kalba, kai pats instruktorius - asilas?!