kalbant apie "neišlaidavimą", tai tas ir yra kai pagalvoji, kad aš ir taip daugelyje vietų smarkiai taupau ten, kur daug kas iš mano pažįstamų netaupo ir net negalvoja to daryt...
ir kadangi smarkiai daugelyje vietų taupau (sau nieko neduodu, o kitiems - vyrui ir vaikui, tėvams ir draugams - išsileidžiu), tai ir būdavo tas užplaukiantis patologiškas išlaidavimas, užplaukiantis - tipo, ką negaliu nors kažko leisti, tai kokio grybo aš tiek ariu... Nu ir tada kokią knygą virš normos - o ką, negalima, kokį žurnalą, nors nereikia man jų, ir taip pilni namai, kokį vandens butelį - tai nors tiek sau leist... Nes į kirpyklą jau du su puse metų neinu, gaila 140 litų... Sau meluoju, kad neapsisprendžiu, kokia spalva plaukus dažyt noriu

O iš tiesų gaila pinigų sau...
O reik man mąstymą pakeist - leist sau stambesnius pirkinius ar išlaidas, kurie realiai suaugusiam žmogui būtini - kad ir ta kirpykla bent kartą į pusmetį, o neleist visų tų niekučių, kurie man visai nebūtini...
Ir baigt aukotis vardan kitų pinigine prasme, lyg būčiau kažkuo nusidėjus, kad uždirbu ar panašiai... Vaikui kartais kokį nereikalingą rūbą nuperku, nors visai nei jai reikia, nei prašo... O pačiai reikia - nes 10 kg numečiau, viskas krenta, o sau nieko neleidžiu... Toks liguistas antiegoizmas. Tai tas knygas būtina pagalvojus pirkt - nes šį mėnesį irgi nepirkau, tipo apsieisiu... Pataupysiu... Nors nei apsieisiu nei ką, reikia jų. Reikia sveikam egoizmui puoselėt ir reikia praktiniams tikslams...
O kai taip pataupau ir tą savo ir taip numarintą egoizmą visiškai iš kalašnikovo sušaudau - paskui ir pramuša ant visokių nesąmonių ir idiotizmų...
tai va, dar vienas planas balandžiui, iš kitos pusės - būtinai sau leist kirpyklą galų gale. Nes pravalas... Suprasti, kad niekas čia nenusibadaus dėl to, kad aš jai tuos pinigus išleisiu, suprasti, kad aš juos sutaupysiu niekų nepirkinėdama ir t. t.
šiaip man toks įspūdis, kad norint gerai tvarkyt savo finansus reik mylėt save - ne pernelyg, ne nesveikai - kaip sykis sveikai, bet reik... Nes kai pradedi save pjaut - pradedi durnai išlaidauti... Bent man tai galioja...
va pavyzdžiui, mano priešišlaidavimo parduotuvėje mąstysenos pavyzdys:
"esu bloga mama, nes mano vaikas nesėdi ant puodo ir nekalba, čia mano kaltė, be to, nespėju susitvarkyt namie kaip reikalas po nakties darbų, ir dar po nakties darbo nesugebu iškart atsigult ir užmigti, vadinasi, esu durnelė, tada dieną leidžiu neišsimiegojus, dar pamirštu vaistus nuo mažakraujystės išgert, ir jau dvi dienas nieko negaminau, vaikas minta šaltu maistu - esu siaubinga moteris, va, prie vyro prikibau, ir ko aš negaliu patylėt, nu tai kad tokia jau siaubinga, vadinas ir parduotuvėje galiu būti siaubinga, nes jau vis tiek esu siaubo ir velnio išpera, tai kam jau čia tramdytis, vis tiek finansiniu susitramdymu nepakeisiu to, kad esu siaubingas žmogus - nu ir gerai, nu ir tiek to, nu ir išpirksiu visą parduotuvę, nors man nė velnio nereikia to, ką perku - esu siaubinga (ir dar kažkoks kvailas pasąmonės balselis, ypač veikiantis kavinėje, skaičiuojant, kiek palikt arbatpinigių, ar taksi analogiškoj situacijoj - bet nors aš tokia siaubinga, aš pradžiuginsiu padavėją, taksistą - ir gal būsiu tada geresnis žmogus - ir vėl išlaidos papildomos)..."
kol rašau, tai galvoju, reik matyt ne tik mylėt save, bet ir kad kas nors kitas tave mylėtų...

bet šito jau nesukontroliuosi žmogus, o ir faktas, kad kai myli save, daugiau šansų, kad tave pamils kas nors kitas, nei kai savo noru esi auka, taip kad reik sukontroliuot ir mylėt save, liautis save ėst dėl to, dėl ko nereikia ėst ir liautis išlaidaut pagal tą ydingą mąstyseną...