labas visoms
Ateinu su paklode
Niekada nebūčiau susidomėjusi šia knyga, jei nebūčiau mačiusi pagal ją sukurto filmo, kuris man labai patiko. Būtent tai, kad mačiau ekranizaciją, šį kartą gan stipriai pakišo koją. Tuo labiau, kad skaitant dar labiau įsitikinau, kad filmas tikrai gerai sukurtas- jei ne visos, tai beveik visos scenos, aprašytos knygoje, buvo ir filme. O juk dažniausiai į juos sudeda tik mažą dalį knygos turinio..
Apie siužetą: Pasakojama apie vyriškį (tiesą sakant, net neatkreipiau dėmesio, ar buvo minėtas jo vardas..), kuris dėl nuolatinės nemigos pradeda lankytis įvairiuose ligų pakirstų žmonių susitikimuose. Būtent šiuose susitikimuose jis išvysta, kad jo problemos lyginant su kitų, yra visiškai nereikšmingos. Čia jis pastebi Marlą- paslaptingą moterį, kuri, kaip ir jis, šiuose susitikimuose lankosi ne dėl to, kad sirgtų (tai tampa aišku, vos išvydus ją sėklidžių vėžiu sergančių vyrų susirinkime). Ją, kaip ir pagrindinį veikėją, čia traukia galimybė, būnant tarp visų žliumbiančių ir vilties nebeturinčių žmonių rasti gyvenimo prasmę, nusiraminti ir gyventi toliau savo vargingą, nieko nevertą gyvenimą. Netrukus vyras susipažįsta su Taileriu- visiška savo priešingybe. Jis- standartų laužytojas, atskleidžiantis tikrąją bedugnę, kurią yra pasiekę po puošniais drabužiais pasislėpę, nuo savo tūkstančio kvepalų buteliukų ir brangių automobilių, madingų baldų priklausantys žmonės. Taileris įrengia kovos klubą, kuriame susirenka visi vyriškosios lyties atstovai, norintys išsivaduoti ir nors vakarais pabūti kitu žmogumi. Taisyklės paprastos: niekam negali pasakoti apie kovos klubą, vienu metu kovoja tik du žmonės
Pagrindinis veikėjas nė neįsivaizduoja, kaip viskas baigsis..
Taigi, knyga įdomi. Iki ,, labai įdomi pritrūko šiek tiek. Galbūt sausokas rašymo stilius neįtraukė taip stipriai. Be to, kaip minėjau, tai, kad viską jau žinojau, tokį kaip ir minusiuką uždėjo šiai knygai. Bet visgi ši knyga negali palikti abejingų ir priverčia susimąstyti apie tai, kaip iš tikrųjų turime gyventi ir kokiais esame virtę..
Yra stiprių jaunų vyrų ir moterų klasė, ir jie nori paaukoti kam nors savo gyvenimą. Reklama verčia šiuos žmones vaikytis mašinų ir drabužių, kurių jiems nereikia. Ištisos kartos užsiims darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad galėtų nusipirkti tai, ko jiems iš tikrųjų nereikia. (168-169psl)
O ar tai nėra tiesa? Juk žmonės lekia kaip išbadėję, vos išgirdę apie mažiausią nuolaidą, kad įsigytų daiktą, kurio jiems ,,prireiks ateity. Bet ar prireikia? Kelerius metus jis stovi užkištas tolimiausiame kampe kol galiausiai būna išmetamas. O kiek išmetame daiktų, drabužių, kuriuos naudojom/vilkomės tik kokį kartą?.. Chuck Palahniuk rodo žmonių visišką sumaterialėjimą, savanaudiškumą.
Susimąstyk apie gyvūnus, su kuriais bandomi produktai.
Susimąstyk apie beždžiones, paleidžiamas į kosmosą.
- Be jų mirties, jų skausmo, be jų aukos (
) mes nieko neturėtumėm. (85psl)
Knyga nepaliks abejingų, jei nežvelgsite į ją paviršutiniškai ir matysite tik smurto scenas. Tai knyga, kurią ateity skaitysiu dar kartą. Ji atveria skaitojui akis ir priverčia pagalvoti apie tai, kaip jis galėtų pakeisti save, savo gyvenimą, kad galiausiai netaptų tuščias ir materialiais daiktais apsikrovęs bei jais besigiriantis žmogelis
Na, ir galiausiai dar viena citata:
Vienos minutės visiškai pakanka, (
) dėl jos reikia sunkiai dirbti, vis dėlto viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka- tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (34psl)
Turbūt nėra nė vieno, kuris nežinotų tokių J. Biliūno novelių kaip ,,Kliudžiau ar ,,Brisiaus galas. Šiame rinkinyje galima rasti ne tik šiuos, bet ir kitus lietuvių rašytojo kūrinius.
Net nežinau, kaip vertinti. Vieni patiko labiau, kiti mažiau. Buvo tokių, kurių, mano nuomone, visai nereikėjo sukurti ar tuo labiau publikuoti. Bet kiti netgi labai patiko, radau ne vieną kūrinį, iš kurių galėtų mokytis ir šių laikų žmogus. Apskritai, tegu šią knygą perskaito visi, kurie verkia, koks yra blogas gyvenimas. Gal tada pamatysit, kad yra buvę ir blogiau- juk čia viskas aprašoma realistiškai, manau, kad kiekvienas, kuris gyveno tais laikais, patvirtintų, kad J. Biliūnas aprašė viską taip, kaip buvo, nė kiek nepagražindamas. O pezimizmo gaidelės kūriniuose apstu. Čia buvo, čia jau pasikorė ar nuo džiovos mirė
Nejaugi nebuvo linksmų dienų, nejau neturėjo kuo džiaugtis? Tokie klausimai man lindo į galvą skaitant šią knygą. Rodėsi, kad nors trumpam šypseną kėlė nebent mintys apie ateitį, kurią įsivaizdavo gražią ir laisvą. Net ir vaikams didesnio džiaugsmo nebuvo už pvz. streikuojančių gegužės 1-ąją darbininkų stebėjimą
Nejučia imi džiaugtis, kad nė trupučio nepatyrei to
Kad neteko matyti tos verkiančios ir nuo svetimataučių priklausančios Lietuvos.
Bet labiausiai įstrigo būtent tos dvi ne kartą skaitytos ,,Kliudžiau ir ,,Brisiaus galas. Dar ir dabar įsivaizduoju bejėgę katytę ir seną, tačiau visą gyvenimą buvusį ištikimu sargu šunelį bei nuo jo bėgantį šeimininką..
, ne iš piktos valios taip parašei 
