QUOTE(Vėtružė @ 2005 12 15, 12:06)
Nežinau, kaip kitoms bet man sunkiai tas ajunkymas. Vyresnysis tai buvo 8 mėn, kai nustojau maitinti ir užmiršo greit. O va mažoji buvo metų ir 5 mėn. nemaitinu jau antras mėnuo o ji vis dar prisimena kad pas mane yra niamnia. Syky neatsargiai nusirtengiau, tai net verkė. Sako niamnia , aš neneimnia, o ji niamnia niamnia. Nepamiršta vis. Dažnai paieško. Aišku isterijos buvo tik pirmas 3 savaites. Dabar jau ramiau reaguoja. O ir nustojus maitinti, kaip man daugelis draugių prognozavo, nepradėjo geriau miegoti. Keliasi dar dažniau. Geria litrais arbatą. Net nežinau ką daryti. seniau vakare duodavau krūtį, ji pagerdavo pienuko ir pusvalandžio bėgyje užmigdavo. Dabar reik supti, dainuoti ir tai blaškos, isterikuoja. Gal dar ir būčiau ilgiau maitinus, bet teko nutraukti dėl ligos. Tikiuosi, kad viskas susinormalizuos kažkurią dieną...
Vo ir man tragedija- niekaip neišeina pabaigt su tuo maitinimu... Nors iš tikro didelės bėdos tai nėr - gal kiek kvaila būna, kai kur svečiuose ar lauke kokia "didelė" nelaimė įvyksta- užsigauna, išsigąsta, tai griežtai pradeda reikalaut savo... Mano vvyras net kelis kartus jau buvo trims dienoms išsivežęs mažę, bet tiek ji grįžus sugebėjo ašaromis išsikovot savo, tiek man to pieno ne kažkiek sumažėjo... O šiaip tai jau didoka ji pas mane- metai ir penki mėn beveik, ir įdarbą jau nuo metų išėjau, bet gaunasi, vis tiek, kad maitinu dar kokius keturis- šešis kartus, nors ką ji ten randa, nebeįsivaizduoju- tiesiog "būtina" jai pavalgyt ryte bent du kartus (apie 6 ir 8), po to po kiekvieno išsiskyrimo (na grįžus iš darbo, jei dar kur vakare išeini, na neblogai dar vakare, nors tai ne visada)...
O dėl to vaiko "pasiryžimo" nebevalgyt pienuko : ar tikrai jis pas visus vaikus ateina? Man babytė, kai jai buvo jau virš 80m. , pasakojo, kad iki šiol negali atleisti kaimynei, kuri kažkaada ją sugėdyjo, "kad tokia didelė pana, o mamos papą žindo" (įdomu, kiek gi ji tada metų buvo, kad atsimena?

)