sudužusios svajonės

Suvokiu, ale vis tiek myliu jį. Tiksliau gražius žodžius ir pažadus, kuriais maitina. Jau jau jau... ir kaip dykumoj miražas, jau beveik..ir vėl nutolsta

Va va, nebegalvok apie grazias akimirkas siuo metu, stumk tas mintis lauk.... Tikiu, kad gali buti ir grazesniu akimirku su zmogumi, kuris visa sirdimi nores leisti laika su Tavimi, buti salia Taves ir nejausti susierzinimo, kaip kad jis sako...
Papildyta:

Grazi pakuote, o saldainis neskanus, optine apgaule

Stumiu kiek galiu. O apie kitą žmogų nei minties nėra. Atrodo važiuoju, einu gatve - nematau jokio kito vyro. Gal jų ir nelikę???
Papildyta:



Skanus... man dar. Suprantat apie ką aš čia

perskaičiau jūsų istoriją ir net nustėrau, tiek faktų sutampa apie mano ex

Neduokdie, gal net asmuo čia tas pats dalyvauja...

nemanau, nors atitinka amžius, "žmonos" turėjimas (kabutėse, nes jie nesusituokę), tačiau mano atveju tėvų ir vaikų jis neturi.. bet visa kita, net tai, kad mašinos šiuo metu neturi ir kad turi ne Vilniuje namą, atitinka.. vienu metu maniau, kad tikrai tas pats, bet čia turbūt tik šiaip, sutapimas
taigi o į temą, tai situacija mano buvo/gal dar kažkiek yra panaši.. viską mesdavau, kai jis galėdavo susitikt, o pats buvo manipuliatorius.. laukiu laukiu visą dieną susitikimo, o į pavakarę praneša, kad nebegali, "atsirado darbų", kokių, nelabai aišku.. labai ant jo pykau, kad įsipainiojo į visokias paskolas, kad neišeina, bet aiškino, kad negali, nes namas nėra oficialiai jo, paskui aiškino, kad paskolas atiduot reikia, bet tam juk prireiks dar 20metų! prabuvau su juo labai ilgai, tikėjau pažadais, kurie, deja, nesipildė, tiesa, jam vis užplaukdavo pasakyt, kad nežino, ar iš viso nori su kuo nors būt, bet paskui vėl aiškindavo, kaip myli ir nori būt kartu.. taigi po kurio laiko pradėjau ir aš reaguoti šalčiau, ir nerašydavau, ir ragelio nekeldavau, ir paprašydavau laiko nuo jo pailsėt, kažkaip atsibodo tampytis... deja, istorijos pabaigos parašyti negaliu, nes jausmai dar kažkokie jam yra, bet vis dažniau, pagalvojus apie jį, įjungiu blaivų protą, ir pamąstau, ką jame pamačiau, juk galiu susirasti jaunesnį, gražesnį, neįsipareigojusį (mūsų metų skirtumas gana didelis).. taigi tokios šiai dienai pakrikos mano mintys, tikiu, kad ateity bus lengviau, o kai/jei jis pasakys, kad viską sutvarkė ir gali būt su manimi, aš pasakysiu, kad tam jau per vėlu..
p.s. atsiprašau už nerišlų pasakojimą, ne taip lengva beveik 5 metus sukišt į kelis sakinius

Na zinokit, mazai turbut belike tikru vyru....Man irgi jau virs 30, todel sakau, kad tokioms kaip mes, belieka tenkintis likuciais Nes visi geri seniai isgraibstyti... Bet tai nereiskia, kad reikia prarasti savigarba. Galima valgyti tuos likusius mums trupinius, bet tik su pasigardziavimu

Kaip panašu. Maniškis irgi moka paskolą už namą, kuriame gyvena žmona ir dukra. Lygiai taip pat žaidžia mano jausmais - noriu atvažiuosiu, noriu ne, nes turiu daug darbų ir neturiu pinigų Vieną dieną myliu, kitą myliu bet jau nežinau ar noriu gyvent su tavim tokia.
Noriu ir aš pailsėti, nebesiaiškinti santykių, atgauti blaivų protą ir mažiau trydalioti (atsiprašau už išsireiškimą)

na va, aš sakau, kad labai panašu o pasistenkit, įjunkit tą blaivų protą, supraskit, kaip gera yra pagalvoti ir apie save, kažką daryti dėl savęs, o ne dėl jo į tėviškę nuvažiavus pailsėkit, nuveikit ką nors malonaus ir nors trumpam išmeskit jį iš galvos, nes nuo tokių dramų tikrai galima iš proto išeiti. ir nustokit tikėt jo pažadais, kurie, tikriausiai, niekada neišsipildys.

Skambino jis
susivaldžiau, kalbėjau šaltai, ale padėjus ragelį kaip sunku, visa virpu, o miiiintyyys....

ramiai! ką sakė?

Nieko ypatingo - pasiteiravo kaip aš, kada važiuosiu namo, ir norėtų pusiaukelėje susitikti...