mano teta gyveno skurdziai ir pastojo trecia kart,tada jos sesuo pasake,kad atiduok man ta vaika,nedaryk aborto.taip ir sutare.kai ji pagimde ta mergyte,sesuo pleste plese vaika is ranku,o teta tik verke...kadangi nebuvo sutarties gydytojai neleido paimt mergytes,nuo tos dienos sesers ji nebemate,o mergytei jau pati turi dukryte,bet jos mama ne kart nepasake ,kad norejo ja atiduot seseriai,kaip sake sirdis plysta del sesers,bet dukra brangiau.tai va kokia istorija,cia toms ,kurios mano ,kad lengva...
QUOTE(dange @ 2007 07 26, 16:05)
Kaip paprasta, tiesa 
Vieni užsako, kiti "pagamina"... Ar bent bandai įsivaizduoti, kuo gyvena ir "kvėpuoja" poros, kurių vienintelė galimybė turėti genetiškai savus vaikus yra pasinaudoti surogatinės motinos paslaugomis ?
Vieni užsako, kiti "pagamina"... Ar bent bandai įsivaizduoti, kuo gyvena ir "kvėpuoja" poros, kurių vienintelė galimybė turėti genetiškai savus vaikus yra pasinaudoti surogatinės motinos paslaugomis ?Bandau įsivaizduoti, kaip sunku nevaisingoms poroms, Tai didžiulė nelaimė. Bet kam užsiciklinti ant tų genų, ant kaktos neparašyta, kad vaikas genetiškai kažkieno. Kūdikiai vaikų namuose kenčia, nes jiem trūksta mamos meilės, nevaisingos poros manau nori vaikui suteikti meilę, tai kodėl negali vieni kitiem padėti? Genai... kažkaip apie juos negalvoju, kai glaudžiu kūdikį prie savęs. Motinystė jau tampa paslaugų sferos dalim(?), tai kodėl piktinies, kai rašau, kad nori tą vaiką pagaminti.
QUOTE(Luknė @ 2007 07 26, 15:41)
Bandau įsivaizduoti, kaip sunku nevaisingoms poroms, Tai didžiulė nelaimė. Bet kam užsiciklinti ant tų genų, ant kaktos neparašyta, kad vaikas genetiškai kažkieno. Kūdikiai vaikų namuose kenčia, nes jiem trūksta mamos meilės, nevaisingos poros manau nori vaikui suteikti meilę, tai kodėl negali vieni kitiem padėti? Genai... kažkaip apie juos negalvoju, kai glaudžiu kūdikį prie savęs. Motinystė jau tampa paslaugų sferos dalim(?), tai kodėl piktinies, kai rašau, kad nori tą vaiką pagaminti.
Grąžūs žodžiai ir teisingi iš pirmo žvilgsnio, tačiau....Vaikų namai pilni nelaimingų vaikų, gailimės jų, braukiam ašaras žiūrėdami visas išsipildymo akcijas ir....gimdome savus. Negalvojame apie genus, bet šypsomės kai mažylio veido bruožuose atpažįstame nosytę kaip tėvelio ar akis kaip mamytės
, nesvarbios mums tos chromosomos, bet turėti savo ir mylimo žmogaus dalelę tampa velniškai svarbu...Kantriai kenčiame visus nėštumo nepatogumus ir komplikacijas tik už tą galimybę turėti savą ...Lenkiu galvą prieš visus ir visas, kurie įvaikina ir globoja tikrų tėvų paliktus mažylius.Bet sprendimas įvaikinti negali ir neturi būti remiamas tuo, kad pora negali susilaukti savo vaikų. Tai nesąžininga. Įvaikiname, kai norime ir galime duoti, o ne tuomet, kai neturime alternatyvų.
Galbūt nustebinsiu pasakydama, kad neesu už surmotinystę, nes lyg ir tenka oponuoti tau šioje temoje.Surogatinės motinystės problemoje susipina daugybė faktorių: emocinių, etinių, moralinių, teisinių.Galbūt todėl tiek nedaug valstybių yra ją legalizavę: pernelyg sudėtinga teisiškai reglamentuoti visus įmanomus variantus. Tačiau pasmerkti ją pasirinkusių negaliu.
Gimdau, nes galiu gimdyti ir matau tame didžiulę prasmę. Bet jei negalėčiau gimdyti, nei akimirkai nesvarstyčiau galimybės, kad man vaiką pagimdytų kita moteris. Kitos moters vaiką galiu įsivaikinti vaikų namuose, jame matysiu panašią eiseną, mąstymą ar kalbėseną. Jei gimdys kita, kas iš teorinio žinojimo, kad ten yra mano genų?
Asmeniškai aš negalėčiau pagimdyti vaiko, o paskui jį atiduoti 
QUOTE(Luknė @ 2007 07 26, 16:39)
Gimdau, nes galiu gimdyti ir matau tame didžiulę prasmę. Bet jei negalėčiau gimdyti, nei akimirkai nesvarstyčiau galimybės, kad man vaiką pagimdytų kita moteris. Kitos moters vaiką galiu įsivaikinti vaikų namuose, jame matysiu panašią eiseną, mąstymą ar kalbėseną. Jei gimdys kita, kas iš teorinio žinojimo, kad ten yra mano genų?
Kažkaip visi įsivaizduoja, kad į vaikų namus nueini ir vaiką pasiėmi. Tik mažą procentą tų vaikų galimą įsivaikint, ir dar mažesnis procentas iš to mažo procento gali būti nors apitiksliai pavadinti sveikais.
O ką tu svarstytum ar nesvarstytum negali žinot.
Lengva sakyt "jau aš tai niekada", kol net arti tos situacijos nebuvai. (Ir ačiū Dievui, kad nebuvai).Dange,
man tavo pozicija labai artima.Ir nelyginkit savo nėštumų, su surmamos nėštumų. Nieko ten panašaus nėra.
Man sunkiau suprasti, ne kaip jos atiduoda pagimdytą vaiką, bet kaip jos palieka SAVO vaikus močiūtėm ar tetom, sutinka nematyti jų mėnesių- mėnesiais, ir nieko. Paskaitykit Inete nors porą realių surmamų pasakojimų ir roziniai akiniai nukrys. 
Papildyta:
QUOTE(violete @ 2007 07 26, 15:11)
mano teta gyveno skurdziai ir pastojo trecia kart,tada jos sesuo pasake,kad atiduok man ta vaika,nedaryk aborto.taip ir sutare.kai ji pagimde ta mergyte,sesuo pleste plese vaika is ranku,o teta tik verke...kadangi nebuvo sutarties gydytojai neleido paimt mergytes,nuo tos dienos sesers ji nebemate,o mergytei jau pati turi dukryte,bet jos mama ne kart nepasake ,kad norejo ja atiduot seseriai,kaip sake sirdis plysta del sesers,bet dukra brangiau.tai va kokia istorija,cia toms ,kurios mano ,kad lengva...
Pamokanti istorija, bet kas čia bendro su surmamų tema?
Papildyta:
QUOTE(Shater @ 2007 07 26, 14:40)
Atsirastu,kurie noretu,kad tokiu moteru 16 metes dukros isnesiotu vaikucius uz nemazas kapeikas ju seimai.
Surmama PRIVALO turėti savo vaikų ir būti pilnametė, taigi 16 metė surmama būti negalėtų, nei už kapeikas nei už dolerius.
gal ir sutikčiau, bet vėliau manau nesugebėčiau atiduoti savo pačios kūno ir kraujo 
QUOTE(dange @ 2007 07 26, 17:06)
Grąžūs žodžiai ir teisingi iš pirmo žvilgsnio, tačiau....Vaikų namai pilni nelaimingų vaikų, gailimės jų, braukiam ašaras žiūrėdami visas išsipildymo akcijas ir....gimdome savus. Negalvojame apie genus, bet šypsomės kai mažylio veido bruožuose atpažįstame nosytę kaip tėvelio ar akis kaip mamytės , nesvarbios mums tos chromosomos, bet turėti savo ir mylimo žmogaus dalelę tampa velniškai svarbu...Kantriai kenčiame visus nėštumo nepatogumus ir komplikacijas tik už tą galimybę turėti savą ...
Lenkiu galvą prieš visus ir visas, kurie įvaikina ir globoja tikrų tėvų paliktus mažylius.Bet sprendimas įvaikinti negali ir neturi būti remiamas tuo, kad pora negali susilaukti savo vaikų. Tai nesąžininga. Įvaikiname, kai norime ir galime duoti, o ne tuomet, kai neturime alternatyvų.
Galbūt nustebinsiu pasakydama, kad neesu už surmotinystę, nes lyg ir tenka oponuoti tau šioje temoje.Surogatinės motinystės problemoje susipina daugybė faktorių: emocinių, etinių, moralinių, teisinių.Galbūt todėl tiek nedaug valstybių yra ją legalizavę: pernelyg sudėtinga teisiškai reglamentuoti visus įmanomus variantus. Tačiau pasmerkti ją pasirinkusių negaliu.
, nesvarbios mums tos chromosomos, bet turėti savo ir mylimo žmogaus dalelę tampa velniškai svarbu...Kantriai kenčiame visus nėštumo nepatogumus ir komplikacijas tik už tą galimybę turėti savą ...Lenkiu galvą prieš visus ir visas, kurie įvaikina ir globoja tikrų tėvų paliktus mažylius.Bet sprendimas įvaikinti negali ir neturi būti remiamas tuo, kad pora negali susilaukti savo vaikų. Tai nesąžininga. Įvaikiname, kai norime ir galime duoti, o ne tuomet, kai neturime alternatyvų.
Galbūt nustebinsiu pasakydama, kad neesu už surmotinystę, nes lyg ir tenka oponuoti tau šioje temoje.Surogatinės motinystės problemoje susipina daugybė faktorių: emocinių, etinių, moralinių, teisinių.Galbūt todėl tiek nedaug valstybių yra ją legalizavę: pernelyg sudėtinga teisiškai reglamentuoti visus įmanomus variantus. Tačiau pasmerkti ją pasirinkusių negaliu.
emocionalus komentaras, bet ... visada labai stebėjausi ir stebiuosi - savo vaikus gimdom. Nu gimdom, tas teisybė. O toliau kiek gi savumo pojūčio su tuo surmamos išnešiotu vaiku. Savas tas vaikelis pas mus būna visai ne dėl genų, o dėl to pojūčio, kad jis auga mumyse, kad ne rankom o visa savo esybe jaučiom jo judesius, jaučiam jo poreikius, kada žinom kai jis dar negimęs jau nori valgyti, gerti ar miegoti. Mes sėsdamos taisomės taip, kad jam būtų patogu ir taip galima tęsti. Nuo to jis ir savas.Aš tik taip suprantu tą savumo ar nuosaviškumo jausmą vaiko atžvilgiu. O surmotinos išnešiotas ir pagimdytas vaikas irgi savas? Nesutinku? Jis man lygiai toks pat savas, kaip ir vaikas paliktas gimdymo namuose, kaip tik todėl jei ir neturėčiau galimybės gimdyti vaikus niekada nevargčiau su jokiomis surmamomis. Tokie pat mamo meilės vaikai yra ir laukia vaikai kūdikių namuose, imčiau juos ir auginčiau ir mes kartu mokytumės vieni kitiems būti savais, nepakrtojamais ir begalo mylimais.
Tikrai nesugebeciau atiduoti, tai ir nebuciau surogatine mama
QUOTE(smiltukas @ 2006 02 24, 15:15)
Sveikos mamytes,ir busimos.. 
Likimas taip sudejo,kad mano jaunesnioji sesuo negali tureti vaikuciu
vargsele isbande viska..Ji manes paklause ar as nesutikciau,as gerai pagalvojau ir atsakiau,o kodel gi ne? Kas zino,gal kada....zinoma ne kiekvienas tai galetu padaryti net ir del labai artimo zmogaus.
Ar sutiktumet tapti surogatine mana? o gal jus pries? Pasidalinkite savo nuomone.
Likimas taip sudejo,kad mano jaunesnioji sesuo negali tureti vaikuciu
vargsele isbande viska..Ji manes paklause ar as nesutikciau,as gerai pagalvojau ir atsakiau,o kodel gi ne? Kas zino,gal kada....zinoma ne kiekvienas tai galetu padaryti net ir del labai artimo zmogaus. Ar sutiktumet tapti surogatine mana? o gal jus pries? Pasidalinkite savo nuomone.
Nesutikčiau. Todėl kad , tikrai to vaikelio nenorėčiau atiduoti
