QUOTE(vme @ 2011 04 25, 22:47)
Iš tikrųjų tik norėjau parodyt, kad nebūtina į viską žiūrėti taip komplikuotai. Ypač vienai aktyviai komentatorei, deklaruojančiai primityvų natūralizmą, viskas atrodo labai aišku. Nenorėčiau žmogaus smerkti už įsitikinimus (atvirkščiai, jei žmogus turi įsitikinimus - tai gerbtina), bet akis bado jų primityvumas. Vadovaujamasi Darvino teorija, netgi kažkokia kraštutine jos versija (žmonės kilę ne iš bezdžionių, bet avių bandos, todėl kadais gyvenę niekuo neįsipareigojančiomis grupėmis), visos santuokos krizinės, sutuoktiniai nelaimingi, todėl reikia mėgautis kitokiu gyvenimu ar su kitu, -ais. Manau, kad tokių atvejų ne vienas. Bet gyvename šiandien, pagal dabartines vertybes, pagal jas (o ne avių bandos) sudarome santuokas, stengiamės išvengti krizių šeimoje, darbe, biznyje. Kam vertybės svarbios - ieškom vienokių sprendimų, kas neturi jų - siūlo kitokius būdus. Vištų pulkas turi vieną gaidį (kartais dar besimokantį gaidžiuką), antys poruojasi metams, gulbės - visam gyvenimui. Bet juokinga būtų savo gyvenimą formuoti žiūrint į pavyzdžius gamtoje. Kam ištikimybė vertybė - tas ją saugos, kam nėra vertybė - net nežinau, kaip tada saugotis nuo neištikimybės. Tiesa, galima užrakint į sandėliuką.
Tame ir yra bėda kad žmonės dažnai į viską žiūri per daug komplikuotai. Jie daro problemas ten kur natūraliai jų nėra. Gamtoje viskas aiškiau nei daugelis galvoja. Ir kur kas paprasčiau nei civilizuotame pasaulyje. Aš asmeniškai nesivadovauju nei Darvino nei kokia kita rašyta teorija. Prieš daug metų esu skaičius keletą knygų, kažkas panašaus kaip darbo reikšmė beždžionės sužmogėjimo procese, bet nematau reikalo per daug gilintis iš kokio gyvūno žmogus yra kilęs. Tie rūšių perėjimai iš vienų į kitas man atrodo gana mistiškas ir gal net pavojingas dalykas... Jeigu darbas ar nuo gamtinių pareigų atsiejama veikla tikrai padarė iš beždžionės žmogų, tai kuom tada ateity žmogus pavirs toliau dirbdamas? Man labiau priimtina būtų jei žmonės ir liktų žmonėmis. Su avių banda irgi nematau reikalo tiesiogiai susieti, nors visos rūšys yra savaip tarpusavy susijusios. Kad žmonės kadaise gyveno didesnėmis grupėmis ir viskuo tarpusavy dalijosi, aš neabejoju, tuo labiau kad ir dabar tai dar yra išlikę kai kuriuose kraštuose. Ir nebūtina dėl to žmones sulyginti su avių banda. Dėl įsipareigojimų galiu pasakyt tiek, kad egzistuoja tam tikros prigimtinės/gamtinės pareigos ir jų iš pagrindų užtenka kad žmonės galėtų darniai gyventi. Kažkoks dirbtinas įsipareigojimas tarp dviejų žmonių tėra tik laikinas jų pačių išmyslas, kuris labai skatina socialinę atskirtį ir gali tik pakenkti. Aš tikrai nesakiau kad visos santuokos krizinės ir žmonės jose nelaimingi, bet toks dirbtinas radikalyzmas kai sutuoktiniai visiškai atsisako palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, tikrai gali paversti santuoką labai pavojingu reikalu. O juk geri pagelbiniai sugulovai, draugai dažnai ir padeda išvengti tų kryzių tiek santuokoje/šeimoje tiek ir darbe/biznyje. Man sunkiai suvokiama kaip ištikimybė pati savaime gali būt vertybė jeigu ji net nėra aiškiai apčiuopiamas dalykas. Sakyčiau kad žmogus visų pirma yra vertybė ir viskas prasideda nuo žmogaus. Ir kodėl žmonės galvoja kad ištikimybė gali būt tik vienam? Ir kodėl mokėjimas dalintis su kitais vadinamas neištikimybe net jei ryšys tarp sutuoktinių nenutrūksta? Arba kaip galima vertinti ištikimybę žmogui kuris tau yra blogas? Atsakykit kas nors į šituos klausimus ir gal tada viskas aiškiau pasidarys.
QUOTE(alisia31 @ 2011 04 26, 09:39)
Dazniausiai butent ta ir reiskia. Tampa nebemiela ne tik zmona,bet ir namai, net kartais vaikai.
Aš taip tikrai nesakyčiau. Yra daugybė vyrų kurie turėdami daug sugulovių vistiek lieka ištikimi šeimai ir kaskart mielai grįžta į tuos pačius namus. Nėra jokio pagrindo galvoti taip radikaliai, kad gera tik žmona ir šeima arba geros tik sugulovės. Vyrai moka vertinti viską, o ne išsirinkti kažką, visus kitus paliekant ant ledo. Gero vyro širdis yra didelė ir dosni, ir niekam jis negaili dovanų...