Is senu temu zaidimas "gyvenimo kelias":
"Sustatė visus poromis ir padarė koridorių. Poroms išdalino juostas tokias, ir surikiavo, kad viena pora tupi, kita stovi iškėlus virš galvos. Paaiškino, kad skaičiuojant, su kiekvienu skaičiumi keičiasi pozos, kas stovėjo - tupia, kas tupėjo - stoja. Mums užrišo su skarelėm akis, ir liepė eiti tuo koridoriumi, kuris simbolizuoja mūsų gyvenimo kelią. Nu, mes bandėm eiti, susikabinę, vienas kitą patemdami, pritūpdami, kojas keldami. Ir kai perėjom, nuėmė raiščius ir pamatėm, kad juostas vedančioji susirinko, ir ėjom be kliūčių. Ir pasakė žodžius, kad mūsų gyvenimo kelias yra tiesus, o kliūtis ir vingius jame susigalvojame patys. "
Man jis visai nieko, bet truputi nesupratau, kai kaip uzriso akis jie ejo nieko nematydami, jei juosta buvo zemai turejo perlipt per ja

? Tai kaip jie nematydami zinojo, kad reiks lipti

. Gal jiems tik pasake, kad tokia ir tokia kliutis, o jos is vis nebuvo
Papildyta:Siaip zaidimas, gamtoje

: pabroliai su jaunikiu i viena puse, jaunoji su pamergem i kita. Komandos gauna po paprasta siaudine skrybele. Zaidejas uzsideda ant galvos ja, ranka uz nugaros, i kita ranka gauna apelsina. Meta apelsina i virsu ir su ta pacia ranka kur mete greitai nusiemes skrybele su ja turi sugauti krentanti apelsina. Viena ranka turi buti visad uz nugaros. Laimi tie kuriu apelsina nenukrito.