QUOTE(Sypsokites @ 2011 08 16, 00:24)
Vasaros_stovykla, tavo pasirodymas cia lyg Kaledos... Naujieji.. Viltis ir ikvepimas, kad tikrai tikrai jei dirbsim sunkiai tai kazka tikrai gausim

. As vsc esu dienos stacionara 2 kartus perejusi. Labai grieztai reikia visko laikytis, tai programa. Jei kuriai nesiseke tai tik todel kad dare klaidas. As is pastaruju.
Smagu, kad galiu būt naudinga.
Taip, turi išspardyt sau užpakalį. Sulygint su žeme visus savo įsitikinimus ir principus. Baimes sukišti maišan ir mest į konteinerį. Pirmąsyk kuo nors patikėt, visiškai, negrįžtamai, iki galo. Aš geriau žinau, kaip veikia mano organizmas ir ko jam reikia nunešt į palėpę kartu su nenaudojamais daiktais. Ir pamiršt. Nebereikia.
Man, matai, gal buvo kiek lengviau - aš ten nuėjau visiškai absoliučiai žlugus. Jau sugriovus save iki pamatų, tik nemokėjau pati nulipdyt iš naujo. Tuo metu vis kartodavau, kad, ak, Dantė nemokėjo skaičiuot, pragaro ratai sukasi ir jiems sukaičiuoti nei rankų, nei kojų pirštų nebepakanka. Ir tokiomis aplinkybėmis negali nepriimt jų pagalbos. Kad ir koks milžiniškas būtų pasipriešinimas, aš jam spyrį vieną, kitą, trečią. Nubrauki ašarą - sunku, labai sunku - bet vis tiek darai taip, kaip reikia. Ir ilgainiui laisviau kvėpuojas, ilgainiui matai save kaip šį tą daugiau nei kūnas. Ir tai veža. Rimtai.
Medele, zuiki. Pirmiausia - apie mitybą. Tu badavai, natūralu, kad vakare neatlaikei. Košė, pusė banano ir sūrelis - būtų tobuli pusryčiai. Ne visos dienos mityba. O dabar išsekini organizmą, jis į kiekvieną kaloriją reaguoja kaip į tai, ką mirk-gyvenk reikia pasisavint, vaikštai nelaiminga, nes nepatenkini vieno iš pagrindinių poreikių - nenumalšini alkio. Tau trūksta energijos, mintys nuolat apie maistą. Organizmas verčia valgyt, liga neleidžia. Ir o-fak-kaip-tai-užknisa. Kaip drasko ir kaip skauda. Ir persivalgymai tavo tikrai subjektyvus. Ir problema tikrai rimta.
Ir žinau, tą jausmą - ėėė, aš per stora, kad galėčiau prašyt pagalbos. Bullshit, ne svory čia esmė. Elgesy ir mintyse. Centre būdavo žmonių, kurių KMI būdavo gerokai per 30. Ir niekas neleisdavo jiems jaustis per storais pasiimt siūlomą pagalbą. Net jei tu sveri tobulai pagal ūgį - šitai nieko apie mitybos sutrikinimus nesako. Nebent tu pagalbos prašyti bijai, nes šitai reikš, kad nebegalėsi mest svorio. Šitai tik dar labiau parodo, kad tau reikia specialistų, labai labai reikia. Kad tavo liga tave labai supainiojo ir pamiršai save kaip žmogų, kuris jaučia, pyksta, liūdi, džiaugiasi, siekia, kuria. Matai tik merginą, kuri negali valgyti to, ano, dvidešimto. Merginą, kurios gyvenimas yra jos kilogramai, kuri sėkmę matuoja tarpu tarp šlaunų. Labai labai gerai pamąstyk, ar tikrai taip įsivaizdavai savo gyvenimą. Pažiūrėk į šitai iš racionaliosios pusės, visom jėgom užčiaupus ligą, suvok, kokiam mėšle sėdi. Ir pradėk apie tai kalbėt. Garsiai. Mylintiems ir mylimiems. Ir net jei atrodys, kad tuo metu suvarai peilį širdin, kalbėk. Negi manai, kad artimieji nekenčia? Jie mato tave nelaimingą, mato, kad tau negerai, bet negali tau padėt, nes neprisileidi. Nuo to tiek tau, tiek jiems yra tik blogiau.