Bulimija & Anoreksija

Sveikos, likimo draugės
Perskaičiau jau tą Fairburn knygą, užsivedžiau dietoraštį ir nuo šiandien laikausi knygos patarimų Žiūrėsim, kas gausis.
Nusprendžiau ne visiškai pagal aprašymą vykdyti tą programą, na, pvz. pirmas žingsnis man atrodo beprasmiškas -- suprantu, kad naudinga stebėti save, bet kodėl turėčiau savaitę ar dar daugiau nesistengti pakeisti savo įpročių? Mane tai žlugdytų... Juo labiau kad jau seniai aš užsiiminėju ta savianalize -- kas sukelia persivalgymus, kokį maistą per juos valgau ir t.t. Tai žodžiu nusprendžiau iškart pradėti nuo alternatyvių veiklų, problemų sprendimų (kas skaitė, tai matyt supras apie ką čia ), paskui, kai jau įgysiu tuos įgūdžius, pradėsiu įtraukt maistą, kurio vengiu ir pradėt pratintis valgyt prie žmonių (čia mano ypač didelė baimė...).
Dėl režimo -- žadu valgyti 4 kartus per dieną, nustatytom valandom, bet jeigu pvz. nenorėsiu visiškai valgyt nustatytą valandą, tai leisiu sau pavėlinti valgymą. Tiesiog man neatrodo gerai save versti valgyt per nenorą (primena vaikystę, kai liepdavo valgyt, kai nenorėdavau...).
Tai va, žiūrėsim, kaip seksis.
Ar dar kas nors pradėjo tą savigydos programą?
Beje, kaip dėl sporto? Ar normalu pvz. jeigu nueinu į aerobiką plius 20-30 min. paminu kokį nors cardio treniruoklį, 5-6 k. per savaitę?

irgi nevemdavau ir buvo nustatyta nervinė bulimija. nemanau, kad jau todėl čia lengviau gydytis.
žinau tik, kad daug pažengiau nuo gydymo pradžios, nes pati labai to noriu. taip pat suprantu, jog dar praeis daug laiko kol normaliai į maistą galėsiu žiūrėti. tad mielai dar sugrįščiau į vsc, kai tik galėčiau ir leistų. jie taip priverčia toliau stengtis

Gerai, pagalvojau apie pasekmes, tačiau, tas noras kažko imtis dingo per dešimt minučių. Šiandien ryte iš kart pasisvėriau - 49kg su puse. Toks džiaugsmas apėmė.
Dabar vėl paskaitinėjau šią temą, ir nusiteikiau optimistiškai. Vakare, nutaikius progą užsiminsiu apie tai, nežinau kaip, ir net nežinau ar tai kažką duos. Bet turbūt, visgi pirmą žingsnį turiu žengti aš, taip?
Pavargau nuo to bijojimo priaugti svorio, pamenu, kai svėriau daugiau nei 50, man plaukai pasistojo, ką jau kalbėt kai užlipus ant svarstyklių jos rodė 54.
Visą tai pradėjau slėpdama maistą, gerą mėsos gabalą - šuniui, kokioj iškyloj ką nors kam nors įbrukus - į šiukšliadežę, įpildavo kas sriubos, nutaikius progą išpildavau. Vėliau ir nuo to pavargau, todėl pradėjau eiti miegoti, ar apsimesti, kad miegu, kad tik niekas neužsimintų apie pietus, ar vakarienę, galų gale pasakydavau "Einu į miestą, ten pavalgysiu", tačiau tik vaikščiodavau ir ilgindavau laiką, priaugus kokį šimtą gramų, ar nepakitus svoriui, net mąstydavau apie tai, kaip iškeliausiu iš šio pasaulio savo noru, nes daugiau taip nebegaliu. Taip daėjau iki 50. Vėliau lyg ir sustojau. Leisdavau sau pasimėgaut kuo nors skaniu, tačiau vėl greitai priaugau kilogramą, ir dabar tiesiog esu apsėsta minties sverti bent 49, o, apimta to kaifo, užsimanau ir bent šimtu gramu mažiau nei 49.
Jaučiuosi išsekusi, ne tiek nuo nevalgymo, kiek bijojimo pamatyti svarstyklėse tai, ko nenoriu. Džiaugiuosi, bent tuo, kad tų pesimistiškų minčių mažiau, bent jau kol kas.

Daugokai to sporto, krissst, daugokai...

Ne, arbataa, aš ir nesakau, kad sveikti lengviau. Visi be išimties VS yra vienodai rimti, juodo darbo sveikstant irgi visiems reikia. Tik tiek, kad kiek save pažįstu, jei būčiau pradėjus vemt, tai iki VSC būčiau nusikapsčius jau su žaizdomis skrandy ir vemianti krauju - aš gi maksimalistė, jei sufailint, tai iki galo, iki paties dugno. Todėl ir džiaugiuos, kad nepavyko.

Editor, miela, tau būtina kreiptis pagalbos. Ir kuo greičiau.

na taip.. džiaugiuosi ir aš, kad man nepavykdavo normaliai

Na aš irgi labai džiaugiuosi, kad man nepavykdavo vemt (esu gal porą kartų bandžius). Aišku visų pirma dėl sveikatos. O be to tai tikrai kažkiek sulaiko nuo persivalgymo. Na pvz. jeigu žinai, kad po poros valandų reiks kažkur eiti, į paskaitas ar susitikt su kuo nors, tai jau būtų savižudiška žiauriai persivalgyt... Nes tiesiog žinai, kad būsi išsipūtusiu pilvu, apsunkus, ir nieko negalėsi padaryt... tai ir laikaisi iš paskutiniųjų, nors ir užeina noras persivalgyt.

Taigi, gal ir daugokai to sporto, pasistengsiu mažint kiek galėsiu. Bet anksčiau tai dar daugiau sportuodavau plius dar vaikščiodavau dvi valandas per dieną Tai jau man dabartinis aktyvumo lygis ir taip atrodo gan mažas... Su laiku, kaip sakant

Vasaros_stovykla, kodel tau sunku sveikti ? juk tu jau palikai gelezines kurpes, jau esi be ju. Man kai skrandis sako stop, daugiau nenoriu ir yra didziausia laime, nes persivalgyt net nekyla noro, netraukia maistas ir tiek. pas mane viskas labai sujaukta su nervais, kurie nera labai stiprus .. kaip as is sono save vertinu.


Krisst atsipalaiduok tu su tuo sportu ... nei tau jo reikia, nei kam kitam. As vienus metus lankiau kasdien baseina (2 val plaukiodavau greitai), ir dar nueidavau po 4 km kasdien... .

Editor., svorios augimas skausmingas ir sveikoms, net ir vyrai eina is proto kai priauga. maniskis tai pastoviai stresuoja del to. nors nei vemia, nei kudinasi.

Bėdos su valgymais yra tik ledkalnio viršūnė. Ir kas, kad aš sugebu planelio laikytis, jei smegenys dar labai neteisingai mąsto? Jei aš savo kūną vis tiek matau ne taip, kaip reikia matyt, jei suteikiu išvaizdai per didelę svarbą, jei perfekcionizmo mano venose daugiau nei kraujo, o savivertė vis dar žemiau nei žeimai? Ir kai šitai nesutvarkyta, kiekvieną dieną kariauji su savim, kad nenusuktum vakarienės. Trypi principus ir įsitikinimus, daužai ir spardai neteisingas mintis, kad neatkristum, nes nemeilė sau niekur nedingo. I mean, nežiūrėk į nervus bei bendrą savęs vertinimą ir valgymus kaip atskirus dalykus. Ta pati opera, ta pati liga.

mes pacios RENKAMES kaip mastyti. Ka MATYTI veidrodyje. Tu ieskai trukumu savyje, juos ir randi (as irgi). O jei imtum pastebet ir tai kas grazu tavyje, galbut tavo akys ar sypsena daugeliui zmoniu yra 'saules patekejimas ryte' ? Mane labai ikvepia tavo istorija, na vien jau tai, kad tu SUGEBI laikytis planelio. Tai yra drasus zingsnis, nezinau jau kur tu turejai atsidurti kad pasakytum 'jes' mechaniniam valgymui. Man tai atrodo kaip didziausia laime sveikimo kelyje, nes nebelieka: persivalgymu, pinigu isleidimo maistui (kuris vaziuoja i wc), nebuna sugadintos dienos, nezaloji sveikatos, tampi vis labiau sociali (dingsta noras izoliuotis), atitinkamai kyla ir progresuoja visos kitos gyvenimo sritys. O i kalna visada sunkiau, nei kad nuo kalno. Bet uz tai nauda, geris, virsune.

Bet nematyti trūkumų savyje irgi negerai - aš mokausi vertinti save sveikai. Trūkumus įžvelgt ir išmokt su jais gyvent, o ne ignoruot. Taip, nuo visų tų svorio šuolių mano pilvas nelyg gimdžiusios - be plastinių operacijų niekada negalėsiu nuoga bamba lakstyt, nebus gražu, kad ir kiek sverčiau, bet, die, nesu tiek tuščia, kad į tai investuočiau pinigus ir leisčiausi pjaustoma. Aš nenusipjausiu kojų, kad nebūčiau metro aštuom ir turėčiau teisę jaustis maža, veik sunykusia - nes viduj šitaip jaučiuosi. Taip, dabar esu biškį apvalesnė nei norėčiau būt, bet whatever, gyvenime yra įdomesnių dalykų ir geresnių būdų save realizuot nei svorio metimas. Ir man labai pikta, kad tiek laiko iš savęs šitai buvau atėmus, padariau tai vieninteliu siekiu, deguonimi, kurio įkvėpdavau rytą, alsuodavau dieną ir su kuriuo užmigdavau vakare. Net sapnuodavau. Ėėė, čia ne aš, ne, nė už ką. Tai liga ir aš nebenoriu, kad ji valdytų mano mintis ir griautų gyvenimą. Nes kartą jau sugriovė - šito, matyt, man ir reikėjo, kad suprasčiau, kas yra kas, kaip aš iš tikrųjų noriu gyventi.
Bėda ta, kad protas kartais užtemsta, ir visa tai aš pamirštu. Tematau storą karvę veidrody, kuri NENUSIPELNĖ valgyt. Va čia ir prasideda sunkumai - eit ir valgyt, nes jau vakarienė. Nebeignoruot poreikio. Ir pripažint, kad, nū, c'mon, valgyt man iš tikrųjų patinka. Atrast naujus skonius, bandyt, improvizuot, būt energinga ir sočia, o ne lavonu dėl išsekimo ar plyštančio skrandžio. Man patinka saldumynai ir dėjau aš ant tų visų dietų, niekas nuo saldainio popiet nenutuko. Ir visi tavo išvardinti pliusai.
Ir kartais norisi save nugriauti ir sulipdyt iš naujo, kad tik tas ligos spaudimas dingtų, nes atrodo, liptum sienom, kaip viduj pusiau suplyštum norėtum. Bet, žinai, pradėjus valgyt mechaniškai išlenda galybė kitų dalykų - nuoskaudos dėl to, ką liga atėmė (o aš jai atidaviau daug, nes esu panelė-juoda-balta, ji nebuvo tik tamsioji mano gyvenimo pusė, ji buvo visas fakin gyvenimas). Dalykai, kurie kankino prieš pirmąsyk pradėjus laikytis dietos, nes jie niekur neišnyko, tiesiog visi savęs nesupratimai buvo užgožti ne-persi-valgymais. Žema savivertė ir perfekcionizmas ne tik su požiūriu į kūną, bet ir į gyvenimą. Prisiminimai apie dugną, kurį reikėjo pasiekt.
Ir ligos rėkimai ausin, ir visi šitie dalykai, o tu privalai atimti iš savęs teisę nuo to bėgti - alkiui gniaužiant skrandį kitos emocijos kiek prislobsta, o persivalgius tu gali teisėtai prieš save pačią šlykštėtis savimi. Bausti save. Nesirūpinti ir nemylėti. Va čia ir yra juodas darbas - likti teisingam kelyje. Bet, tavo tiesa, į kalną. Kur viskas bus po kojom, kur padangė mėlyna nelyg tele-bim-bam dainoj. Į gyvenimą gražiai.

Sveikutės

vis užsuku kartais apskaitinėt, nes neišbrendu iš nervinės bulimijos gniaužtų. Tik liūdna iš dalies,kad nemažai tų pačių žmogiukų, kurie taip pat neišbrenda iš to mėšlo.
Džiugu skaityt,kad nepasiduodat ir bando įvairias saviugdos programas.Aš kažkaip neprisiverčiu normaliaia.Jeigu veduos dienoraštį tai jo nei peržiūriu,nei jis mane atlaiko nuo persivalgymo priepolių,kurie kaip įpasta maždauga planko amne per savitę kartą.. Na bent kažkas šviesesnio,nes vasaros pradžioj turbūt buvo pats blogiausias metas per visą sirgimą.Persivalgymai kokios 3-4 d , tada savitę niekur neinu iš namų, nevalgau arba vos vos...
Pas psichologę taip ir nenuėjau..Kiek kartų užsirašius buvau, bet nei karto nenuėjau.
Kažkaip sunku suvokti,kad jau rudenį bus 2 metai kaip sergu.Niekada negalvojau jog mano noras visur siekt tobulumo baigsis taip.
Šiaip iš tikro jaučiu kada mane tie priepoliaia užpuola-tada kai būnu namie. Mane čia matyt blogai veikia aplinka ir tėvo buvimas šalia. Kie buvau išvažiavus atostogaut, viska snormaliaia būdavo, apie tą maistą mažiausia galvodavau,o kaip tik namie tai tik ir nesamonės.
Anksčiau nebandžiau nei vemt nei ką vartot, pora dienų badaudavau ir guosdavau,akd ištaisiau apsivalgymo padarinius.
Vėliau atsirado laisvinamieji, o šią vasarą beveik išėjo ir išvemt maistą.Džiaugiuos tik,kad neišeina išvemt maisto,nes jaučiu išvis tų priepolių belekike būtų.

Po mėnesio išvaziuoju i UK studijuot..Laukiu labai , bet bisu,kas bus su mano VS..Ko tikėtis,ko laukt,kaip paveiks viskas mane...

nors ir prisikankinus, visvien enatsikratau noro būt tikrai plona..Bet su liūdesiu žiūriu į praeitos vasaros nuotraukas.Nors ir dabar sportuoju ir tada sportavau, nors ir sirgau, tačiau turėjau sportišką figūrą,o dabar gažkokia suglebus...
TAip sunkiai sportuoju ir atrodo vis galvoju kaip pasiekt vėl tą patį svorį - 43 kg, dabar sveriu 46 (ūgis 152). Atrodo nėra dug,sveikai maitinčiausi per porą mėnesių galėčiau numest ir tiek žinių,o norisi greit matyt rezultatą.




Visiškai pritariu,akd yra daug daugiau būdų save reaizuot ir kai mąstau blaiviu protu,kai neapsivalgau bent porą savaičių taaaip nerealiaia jaučiuos darydama net paprasčiausius kasdienius dalykus.Tikrai verta stengtis,kad galetume džiaugtis gyvenimu,o ne maistu!!

cannelle, liūdna ir tave matyti čia sugrįžtančią ne su džiugomis naujienomis.
Pastebėjau, kad daug kma išvažiavus į užsienį VS komplikavosi dar labiau, tai labai bijau, kad neatkristum dar labiau Gal prieš išvažiuojant bent vieną kartelį nueik pas psichologę, paklausk patarimų. Tau reikės daug jėgų ir sveikatos studijuojant kitoje šalyje.

O tie trys kilogramai laimės tikrai neatneš. Aš kai pagalvoju, tai daug laimingesnė buvau, kai svėriau 14kg daugiau, net jaučiausi lieknesne, kas atrodo protu nesuvokiama, bet iš tikro sakau Tau viena, o iš tikro suprantu tą kvailą norą ir skaičių mintyse.

Laikykis kaip nors.