Bulimija & Anoreksija

Kelias valandas varvinau akis skaitydama "Kaip įveikti pastovų persivalgymą", perskaičiau visą pirmą teorinę dalį ir savigydos pirmojo žinsgnio instrukciją. Nuo rytojaus pradėsiu žymėtis kada, kur, ką ir kaip toje lentelėje, kuri duota knygoje (eisiu užsivesti sąsiuvinį tam tuoj pat parašiusi čia). Svertis galvoju penktadieniais (ten nurodo vieną kartą per savaitę), apžvalgą darysiu kas penkias dienas
Va tokiais planais norėjau pasidalinti Nemanau, kad kada nors būsiu 100proc pasiruošusi gydymuisi (jei būčiau, tikriausiai net nebūtų galima pasakyti, kad turiu VS, nes tikriausiai visi sergantieji turi bent kruopelę abejonių, kurios ir neleidžia pasveikti), bet pabandysiu bent jau. Velniai nematė

Šaunuolė!

Ir taip, esi velniškai teisi - abejonių turi visi, tokia tat liga. Aš, pamenu, net laukdama pirmos konsultacijos buvau sumanius pabėgt, staiga sumąsčiau, kad nieko čia man nereikia, niekas man čia nepadės, viskas gerai ir taip, bla, bla, bla. Gerai, kad ne viena buvau - išspardė užpakalį ir niekur nepabėgau. O paskui nebesinorėjo. Bet taip, abejonių ir vidinių prieštaravimų bus daug, todėl sveikimas - darbas juodas. Juk reiks visas jas nugalėt. Bet tu gali.

Šaunuolė, aš irgi skaitau Vieni švenčia, o mes va tokiom teorijom užsiiminėjam Kaip liūdna...juokauju

Nuo persivalgymo tai man labai labai padeda savęs privertimas atsitokėti. Būtent suvokimas savęs čia ir dabar. Ta prasme -- pvz. pavalgau normalius pietus. Tada pradedu jausti tą kirbančią mintį -- eik dar pasiimk ko nors, pvz. ko nors skanaus, užsiskaninimui, juk nieko bloga, tik vieną kąsnelį, nuo to nieks nepasikeis... Ir aš žinau, kad jeigu tai padarysiu -- užsikabinsiu. Žinau, kad esu soti ir nieko daugiau fiziškai nenoriu. Bet tos blaivios mintys lyg užsispaudžia, na žinot, lyg nueina į antrą planą... Nueinu į virtuvę, jau atsipjaunu pvz. sūrio riekelę ("na tikrai, juk nieks nepasikeis nuo to, tik keli kąsneliai") ir tada pasakau stop. Priverčiu savo ranką padėti tą sūrį atgal. Ištraukiu logiškas mintis -- aš esu soti. Man nereikia to sūrio. Nuo jo aš tik užsikabinsiu. Ir išeinu iš virtuvės. Nusiraminu ir pamirštu.
Ir tada toks laimėjimo jausmas apima, taip didžiuojuosi, kad jau buvau per plauką ir atsilaikiau. Ir ypač padeda kitą kartą prisiminti -- juk anksčiau padėjau tą sūrį atgal, ir nieko nenutiko, išgyvenau -- vadinasi galiu ir dabar!
Taip esu ir varškėčius atgal į pakelį iš puodo sudėjus (nes jau ruošiausi virtis), ir sumuštinį į tuoletą išmetus, ir visą puodą makaronų ką tik išvirtų į šaldytuvą nukišus ir t.t. Net juokinga pagalvojus, bet svarbu kiekvienas išvengtas persivalgymas. Kiekviena pergalė.

Aš irgi vakarą su šia knygą leidžiu Taip traukia skaityt ir skaityt.. O dar kartais randi panašumu į savo problemą tai išvis užkabina.
Šiaip tokiu atsitokėjimu kaip krissst vadovaujuosi ir aš. Aš nežinau kas per keista mintis kartais užeina "suvalgyt tik vieną sausainuką" kai jau ir taip jautiesi soti. Juk nuo to vieno sausainio viskas paskui ir prasideda.. Kartais tos įkyrios mintys gali persekioti ir puse dienos, bet kai jas įveikiu jaučiuosi kaip įveikusi didįjį mūšį

Aš iš tikro tų tikrų objektyvių persivalgymų nedaug gyvenime esu turėjusi, man persivalgymas dažniausiai yra bet kas, kas buvo neplanuota, tai gali būti ir papraščiausi normalios porcijos pietūs, tiek vienas saldainis, po ko einu vemti. Šią programą, jei reikės, šiek tiek pasiadaptuosiu sau, kad tiesiog pradėčiau reguliariau maitintis ir visiškai atsisakyti vėmimo (be to dar kaip supratau pavojingiausio elektrolitams varianto su skrandžio praplovimais )

Vasaros_stovykla, tavo pasirodymas cia lyg Kaledos... Naujieji.. Viltis ir ikvepimas, kad tikrai tikrai jei dirbsim sunkiai tai kazka tikrai gausim . As vsc esu dienos stacionara 2 kartus perejusi. Labai grieztai reikia visko laikytis, tai programa. Jei kuriai nesiseke tai tik todel kad dare klaidas. As is pastaruju.

Savo kelyje sutinku labai daug zmoniu, tai retas kuris siais laikais yra patenkintas. Susiraukusiu, piktu ir uzdaru bei saltu yra visur. Nuo fiziniu ar dvasiniu ligu kencia 90 proc zemes gyventoju. Mes ne vienos tokios nuskriaustos.

Ellenyte, aciu uz atsakyma ir demesi .

Ką tik grįžau iš "pasisportavimo". Šiandien, kaip ir žadėjau, ėmiausi pirmojo savigydos programos žingsnio ir viską jau pačią pirmą dieną sumoviau, tai dabar net nebetikiu, kad ir kitos dienos geros bus (nors bandysiu).

Mano valgymai buvo tokie:
12:48 - sūrelis, kava
15:39 - puodelis arbatos (jau jaučiausi alkana, bet neprisiverčiau dar valgyti)
17:25 - avižų košė (50gr avižų, 100ml pieno, vanduo, 1,5 arbatinio šaukštelio cukraus), arbata (jau tada pavalgiusi pradėjau jausti kaltės jausmą, bet dar nesupanikavau)
17:39 - 1/2 banano (dar didesnė kaltė, specialiai išėjau į lauką, kad palakstyčiau truputį, pavaikščiočiau)
20:43 - arbatos puodelis (jau labai norėjau valgyti, bet taip pat norėjau ir miego, tai patraukiau į lovą)
Ir tada ilgai varčiausi lovoje ir bum, atsijungė viskas. Nubėgau į virtuvę
21:48 pyrago gabalėlis, 1,5 dubenėlio kukurūzų dribsnių su pusriebiu pienu, o tada lėkiau į tualetą... Po to dar "praploviau"skrandį su 2l vandens. Tada nusėlinau į vonią ir kelis kartus įsipjoviau į koją su skalpeliu, pažliumbiau, o kai visi sumigo bėgiojau vietoje pusantros valandos. Aš visiška debilė. Nėra kitų žodžių, žinau

Rugpjūčio 25 dienai užregistravau sesę pas šeimos gydytoją, kad patikrintų sveikatą prieš mokyklą. Kaip man prisiversti pasakyti? Aš duodu 99%, kad nepadarysiu taip, neišdrįsiu, nes "aš juk galiu pati pasveikti", "per daug sveriu, kad į mane būtų žiūrima kaip į rimtą atvejį" ir dar daug kitų priežasčių, bet aš taip pavargau. Pavargau, kad iš tikro net nebematau jokio džiaugsmo toliau gyventi, atrodo, kad net nežinau kaip be ligos reikėtų gyventi. Ji tarsi okupavo mane visą ir be jos aš esu tuščia pradžia, o aš tokia pavargusi ką nors vėl kurti. Kaip man išdrįsti po paraliais

Smagu, kad galiu būt naudinga.

Taip, turi išspardyt sau užpakalį. Sulygint su žeme visus savo įsitikinimus ir principus. Baimes sukišti maišan ir mest į konteinerį. Pirmąsyk kuo nors patikėt, visiškai, negrįžtamai, iki galo. „Aš geriau žinau, kaip veikia mano organizmas ir ko jam reikia“ nunešt į palėpę kartu su nenaudojamais daiktais. Ir pamiršt. Nebereikia.
Man, matai, gal buvo kiek lengviau - aš ten nuėjau visiškai absoliučiai žlugus. Jau sugriovus save iki pamatų, tik nemokėjau pati nulipdyt iš naujo. Tuo metu vis kartodavau, kad, ak, Dantė nemokėjo skaičiuot, pragaro ratai sukasi ir jiems sukaičiuoti nei rankų, nei kojų pirštų nebepakanka. Ir tokiomis aplinkybėmis negali nepriimt jų pagalbos. Kad ir koks milžiniškas būtų pasipriešinimas, aš jam spyrį vieną, kitą, trečią. Nubrauki ašarą - sunku, labai sunku - bet vis tiek darai taip, kaip reikia. Ir ilgainiui laisviau kvėpuojas, ilgainiui matai save kaip šį tą daugiau nei kūnas. Ir tai veža. Rimtai.



Medele, zuiki. Pirmiausia - apie mitybą. Tu badavai, natūralu, kad vakare neatlaikei. Košė, pusė banano ir sūrelis - būtų tobuli pusryčiai. Ne visos dienos mityba. O dabar išsekini organizmą, jis į kiekvieną kaloriją reaguoja kaip į tai, ką mirk-gyvenk reikia pasisavint, vaikštai nelaiminga, nes nepatenkini vieno iš pagrindinių poreikių - nenumalšini alkio. Tau trūksta energijos, mintys nuolat apie maistą. Organizmas verčia valgyt, liga neleidžia. Ir o-fak-kaip-tai-užknisa. Kaip drasko ir kaip skauda. Ir persivalgymai tavo tikrai subjektyvus. Ir problema tikrai rimta.
Ir žinau, tą jausmą - ėėė, aš per stora, kad galėčiau prašyt pagalbos. Bullshit, ne svory čia esmė. Elgesy ir mintyse. Centre būdavo žmonių, kurių KMI būdavo gerokai per 30. Ir niekas neleisdavo jiems jaustis per storais pasiimt siūlomą pagalbą. Net jei tu sveri tobulai pagal ūgį - šitai nieko apie mitybos sutrikinimus nesako. Nebent tu pagalbos prašyti bijai, nes šitai reikš, kad nebegalėsi mest svorio. Šitai tik dar labiau parodo, kad tau reikia specialistų, labai labai reikia. Kad tavo liga tave labai supainiojo ir pamiršai save kaip žmogų, kuris jaučia, pyksta, liūdi, džiaugiasi, siekia, kuria. Matai tik merginą, kuri negali valgyti to, ano, dvidešimto. Merginą, kurios gyvenimas yra jos kilogramai, kuri sėkmę matuoja tarpu tarp šlaunų. Labai labai gerai pamąstyk, ar tikrai taip įsivaizdavai savo gyvenimą. Pažiūrėk į šitai iš racionaliosios pusės, visom jėgom užčiaupus ligą, suvok, kokiam mėšle sėdi. Ir pradėk apie tai kalbėt. Garsiai. Mylintiems ir mylimiems. Ir net jei atrodys, kad tuo metu suvarai peilį širdin, kalbėk. Negi manai, kad artimieji nekenčia? Jie mato tave nelaimingą, mato, kad tau negerai, bet negali tau padėt, nes neprisileidi. Nuo to tiek tau, tiek jiems yra tik blogiau.

Vasaros_stovykla, ačiū už gerus žodžius. Vakarais būnu emocionalesnė ir rytais dažniausiai "blaivus" protas jau visiškai naujas mintis atneša į galvą. Anoreksiškas mintis. Atrodo, kad pirmą dienos pusę sergu anoreksija, antrą - bulimija, nors taip neįmanoma, bet šiandien ryte iškart pradėjau nuo sotesnių pusryčių, nors ir per prievartą.

Turiu klausimą visoms, jei jis nėra per daug asmeniškas, papasakokit, koks Jums pačioms buvo žemiausias jūsų momentas/taškas, kai jau supratote, kad tikrai žemai nusiritote ir pagaliau ryžotės imtis pagalbos?

Aš vis atidėliodavau mintyse kreipimąs dėl pagalbos savo sugalvotam svoriui, bet nemanau, kad jis padėtų, pamatyčiau, kad organai dar šiek tiek funkcionuoja ir eičiau dar žemiau, nors jau daug esu visko dėl to sugriovus: mečiau studijas, sugadinau dantis, praradau draugus, savigarbą ir daug daug laiko

Anoreksiškos mintys NĖRA blaivus protas. Leisk sau šitai suvokt.

Mano žemiausias taškas buvo keturi mėnesiai svetimoj šaly vienai. Sakydama vienai, turiu omeny visišką absoliučią vienatvę - nieko su kuo pasikalbėtum daugiau nei apie orą. Pokalbiai po tris minutes. Nes bėgau nuo žmonių, bėgau nuo ligos, bėgau nuo savęs - o nuo šito nepabėgsi niekur, niekur nenuemigruosi. Ir sėdėdavau aš savo kambary, kruvinom ašarom verkdavau, nes turėdama tokią galimybę pradėt iš naujo, ja nepasinaudojau, nes nesugebėjau pasidžiaugt gyvenimu, kai buvo šitokia proga; proga, kuri nebepasikartos. Nes buvau viena, vieniša ir išsigandus. Nes niekas nebesisekė. Nes nuo savižudybės sulaikydavo tik mintis, kad kūną pargabenti 2000 km nėra paprasta ir šitaip pridaryčiau problemų net mirusi. Dienos išsitempdavo iki begalybės, naktimis verkdavau, dienomis vaikščiodavau - nieko kito neveikdavau, tik vaikščiodavau, nes su savim neišbūdavau. Kartais kopdavau į kalnus ir ten balsu klykdavau, kaip man bloga, kaip aš sugrioviau savo gyvenimą. Kaip visą pasaulio liūdesį susirinkau sau. Kaip aš nekenčiu neapykantos sau, bet kitaip nemoku. Nuolat mąstydavau, kokia socialinė debilė pasidariau, kaip išvaisčiau gražiausius savo metus, atidaviau juos baimėms. Badui ir persivalgymams.
Ir kai šita stadija praėjo, kai noras numirt virto visagaliu nieko nenorėjimu, kai nebesidraskiau, kai neivaikščiodavau, kai paromis verkdavau žiūrėdama į sieną ir man viskas jau buvo vis tiek, tada suvokiau, kad pagalbos man reikia. Ir kad arba kitaip, arba jau tikrai - geriau niekaip. Ir grįžau Lietuvon visiškai sugriuvus. Ir valgymai tuo metu būdavo klaikūs. Bet jau suvokus, kad visa tai sau padariau pati, savom rankom (ar geriau sakyti - burna ir smegenim?).Dvi dienos namie ir psichūškė. Kur iš naujo mokiaus kvėpuot be skausmo.

Ką dar tu turi prarast, miela, kad ryžtumeis? Kiek metų dar žadi atiduot?

Medele, klausyk Vasaros_stovyklos, jos lupomis kalba tokia tiesa, kurią kartais gal ir sunku suvokt, bet to reikia, ypač Tau. Kuo ilgiau atidėliosi tuo sunkiau bus. Perskaičiau Tavo dienos meniu ir pakraupau. Čia gi vieno pavalgymo metu tai gali suvalgyt, bet ne per visą dieną. Kam TU save kankini? Nusibodo gyvent? Tyliai žudai save lėta mirtim. Nebijok gydytojos, nebijok pasakot apie savo ligą, kitaip tikrai nieks Tau nepadės, nusikratyk visų baimių, kvailų fobijų, jei nori gyvent ir džiaugtis gyvenimu.
Kažkada ir aš per dieną suvalgydavau 50 gramų košės, kąsnelį mėsos, dar kokį vaisių ir visiem aiškindavau, kad valgau, ko visi kabinatės, aš gi tiek daaaaaug suvalgau. Nors iš tikrųjų tai būdavo tik gaidžio ašaros, gi dirbam, sportuojam, judam, su tokiu maisto kiekiu neįmanoma išgyvent. Gal pusmetį neigiau tai, kas buvo akivaizdu. Aš nevėmiau, niekada, kartais net nebūtų buvę kuo, nes nevalgydavau po keletą dienų. Kritinis taškas man buvo, kai pradėjo maišytis protas, nesuvokiau ką darau, kur einu. Puikiai prisimenu tą dieną, sedėjau darbe prie kompo ir ieškojau informacijos apie anoreksiją. Kai suvokiau tai, kas buvo ir taip akivaizdu, išsigandau. Neištvėriau daugiau, nenorėjau kentėt, išėjau iš darbo, nuėjau pas vieną, man iki tos dienos visai nepažįstamą žmogų, pradėjau raudot balsu ir maldaut pagalbos. Gavau gerai į sprandą - liepė valgyt.. Klausiau, bet jau buvau pamiršus valgymą. Pradėjau valgyt košes, kartą nusipirkau riešutų (liepė juos valgyt, sakydami, kad daug naudos, padės atsistatyt, juolab, kad svėriau tuo metu 34 kg.) ir užsikabinau.. prasidėjo gal mėnesį trukęs košmaras - pirkau riešutus, suvalgydavau jų keletą, bet atėjus vakarui prasidėdavo ėdesiai, sukimšdavau po keletą maišelių riešutų, valgydavau iki skrandžio skausmų. Nevemdavau, bet kitą dieną nieko nevalgydavau, o vakare vėl prasidėdavo riešutų balius. Keisčiausia, kad per tą laiką svoris nukrito iki 32 kg.. Norėjau pabėgt nuo visko, ir pabėgau.. išvažiavau keliom dienom į Palangą. Ten pirmą kartą nuėjau pavalgyt į kavinę - patiko. Bet tai tęsėsi tik pora dienų, grįžau pas tėvus atostogaut, po Palangos pradėjau daugiau valgyt, normalius pietus, vakarienę. Ir..nuėjau pas pažįstamą gydytoją. Išrašė vaistų, liepė gultis į centrą. Atsisakiau, bet vaistus pradėjau gert. Trečia dieną po vaistų sedėjau kaip lavonas ir jau nieko nenorėjau, netiko vaistai. Keliom dienom vėl nustojau valgyt. Vėl išsigandau, vėl bėgau.. Pabėgau į Vilnių ir ten pradėjau vaikščiot į kavines valgyt, bet namie nebūdavau, bijodavau, kad vėl prasidės persivalgymai. Bet pradėjus normaliai maitintis jie liovėsi. Kai priaugau svorio, pradėjau blaiviau mąstyt, pasiryžau dar kartą kreiptis pas gydytoją, nes jaučiau, kad trūksta nedaug, bet pačiai bus per sunku iki galo vienai eit.. Gavau vaistų, pusmetį gėriau, susitvarkė nervai, mityba, baigėsi klajonės.
Uch... daug prirašiau, bet išvada viena, kad ir kaip besistengtum, viena iš šito mėšlo neišlipsi. Gal maitinsies, bet smegenys vis dar sirgs. O joms išgydyt reikia tik specialistų pagalbos. Aš gydžiausi vaistais, Vasaros_stovykla centre, bet faktas tas, kad be aplinkinių, specialistų pagalbos nepasieksi nieko.
Laikykis, mergyt, ir nieko nelaukdama kreipkis į specialistus, jei nori gyvent ir ištrūkt iš šito užburto rato..

..sutrikusį valgymą ilgai turėjau. o pradėjo ūmėti, kai išvažiavau studijuoti į užsienį. prieš pat išvažiavimą buvo viskas taip įgrįsę. planavau, kaip tapsiu nauju žmogumi ir kaip dietų laikysiuos=grįšiu graži! susiradau keletą draugų, bet tokių iš šono labiau, kurie šalies kalbos irgi nemokėjau, bet už tai anglų laisvai. tuomet atėjo metas eiti studijuoti. jėzau, nesitikėjau, kad tokia nesąmonė gausis. nepakankamai gerai kalbą mokėjau-pasijaučiau atstumta. ateidavau į paskaitas ir pradėdavau verkti, nesuprasdavau, apie ką veiksmas eina. kartais išbėgdavau vidury, kartais apsimesdavau, kad piešiu/rašau.. bijodavau, kad mane užkalbins. vėliau tik artėdama prie fakulteto apsibliaudavau ir bėgdavau iškart iš paskaitų. bet toliau bendraudavau su žmg už studijų ribų ir niekam nepasakojau, kas man dedasi, labai stengiausi apsimesti linksma. savęs nekenčiau. nusikirpau trumpai savo ilgus plaukus-pati, su peiliu. kad nusibausčiau, jog nesimokau pakankamai. kažkaip stengiausi užsiimti savo veikla: šokti, piešti ir per šiuos dalykus atsirado mano geriausias draugas. labai padėjo viską ištverti ir gera būdavo su juo. bet viena kažkokia atsijungus nuo pasaulio vaikščiodavau. lb norėjau jam įtikti (man nesvarbu, kad jam ir tokia patikau), tad dar labiau stengiausi nevalgyti.. pradėjau persivalgyti ir keikiau save. pradėjau kompleksuoti dėl išvaizdos. pergyvenau dėl studijų, valgymo ir kartais apsiverkdavau pirmiau nei suprasdavau, kad noriu verkti. galiausiai sugadinau viską. grįžau, išmetė iš uni, atsitraukiau nuo viso pasaulio. per dienas skaičiau tik knygas, žiūrėjau filmus ir pan. ir tik su šuniu išeidavau pasivaikščioti. stengiausi kuo mažiau socializuotis. beveik su niekuo nekalbėjau. būdavo labai liūdna. pradėjau totaliai klimpti į bulimiją, pradėjau pjaustymus, nusidažiau plaukus juodai. pradėjau vėl studijuoti ir per metus nė vieno žmogaus ten nepažinau. galiausiai man buvo taip liūdna, taip sunaikinau savo gyvenimą. nebegalėjau nieko normaliai padaryti. nupiešdavau paveikslą ir po kelių dienų jį supjaustydavau. stengiausi nieko aplinkiniams apie ligą neparodyti. pradėjau vartoti raminamuosius ir perdozuoti. labai pavargau ir dar kelių mėnesių prireikė kreiptis į vsc..

ai beje, ir besikreipdama ir pradžioj gydymo aš nesijaučiau labai serganti. cha cha na man atrodė, kad aš ten tik vietą užimsiu. tik eigoje rimtai supratau savo padėtį