Bulimija & Anoreksija

O viskas čia paprasta - kai suvoki, kad problema, kad daugiau taip nebegali, pagalbos pradedi ieškoti visur, kur tik įmanoma.
Į VSC atvažiuoja merginų iš užsienio, jos nė lietuviškai nekalba, bet kai jau kitaip negali - važiuoja ir bando. Kai aš gulėjau, viena mano bendrapalatė buvo iš Klaipėdos, kita - iš Mažeikių. Kai baisiai norisi pasveikti, kliūtys apeinamos. Nors esu tikra, kad ir savam mieste rastum psichologą, su kuriuo visai produktyviai sveiktum. Tik reikia pasiryžt ieškot. Aš tam turėjau visiškai degraduot, atsidurt visiškam dugne ir pereit visus pragaro ratus. Tikiuos, jums šito neprireiks.



Ėėė, aš nesilaukiu - daugiskaitos nereikia. Tokiam jaunam amžiuj nejaukiai jaučiuos. Žinoma, nepykstu.
Kitaip negaliu. Nes aš žinau, kaip velniškai sunku yra šitaip gyventi. Kaip sunku, kai jauties viena ir nesuprasta, kai norisi vaikščiot viadukais, o stovint balkone ieškoti priežasčių nenušokt. Aš žinau, ką reiškia bijot apie tai kalbėt. Kiek daug reiškia paskatinimas ir parodymas, kad galima sveikti, būti, kvėpuoti, kurti, vėl kažko norėti. Kiek daug kartais reiškia vienas vienintelis „suprantu“, palaikymas ir pozityvūs išgyvenimai. Pasveikimo istorijos. Ir visa kita. Buvo laikas, kad man atrodė, kad esu pačiam pačiam dugne, kad žemiau - tik dangus. Ir kiekvieną vakarą pasiėmusi kastuvą duobę gilindavau. Galų gale įdarbinau ekskavatorių. Ir tuo metu man ištiesė ranką, lygiai taip, kaip dabar tiesiu aš - internetu. Kabeliais atsiuntė tikėjimą, kad įmanoma išlipt. Ir aš patikėjau. Ir kreipiaus pagalbos. Aš negaliu kitaip elgtis.

Vasaros stovykla, ačiū, labai naudinga info.
O kaip Tau sekėsi išėjus iš centro? Ar buvo atkryčiai, ar tik šiaip tos įkyrios mintys apie lieknėjimą ir t.t.? Ar ir namuose maitinaisi griežtai 5 kartus? Kažkaip esu girdėjus, kad kitoms toks valgymas tampa kaip dar viena kontrolės priemonė -- tipo tenka stumti laiką iki kito valgymo, planuoti savo visus užsiėmimus taip, kad galėtų valgyti tam tikrą valandą... Tai tikrai turėtų labai varginti (nors aišku geriau, nei vs )
Nes juk vis dėlto normalūs žmonės tai valgo tada, kada jie nori, kada jaučia alkį... Kartais, dėl kokių nors priežasčių netgi visai apetitą praranda, ir nieko dėl to neatsitinka jiems. Mano nuomone toks ir turėtų būti galutinis pasveikimo tikslas... Dėl to aš asmeniškai šiek tiek skeptiškai žiūriu į vsc gydymą... Aš pati vis nepasiduodama grįžtu vėl ir vėl prie vadinamo "conscious eating" -- valgyti tai, ko nori, kada nori, iki pajunti sotumą. Tikrai apmažėjo persivalgymų, mokinuosi išgyventi jausmus, o ne juos suvalgyti...
Taigi net ir nežinau, kuris metodas geresnis.

Iš pradžių - viskas ėjos kaip iš pypkės, po to buvo pora persivalgymų ir gili emocinė duobė, kai ėmė atrodyti, kad nieko nebus, kad pasveikti neįmanoma. Bet tada vėl įsijungė protas. Klysk - sako jis man - Bandyk vėl. Klysk geriau. (ok, šitai sakė ne protas, o kažkoks rašytojas, nū bet vis tiek). Ir vis tiek užsispyrusiai laikiausi planelio. Ką turiu dabar? Karts nuo karto pasitaikantį vieną kitą persivalgymą - palyginus su senaisiais, kažin, ar jį taip pavadint išvis būtų galima, nei apimtimis, nei emocijomis neprilygsta. Daug savianalizės, daug mąstymo apie save, kaip apie asmenybę. Negeros mintys vis dar lenda, vis dar norisi nusukinėt vakarienes. Ir labai natūralu - dar tik trys mėnesiai nuo tos dienos, kai pirmąsyk apsilankiau Vasaros gatvėj, nevyksta tokie pokyčiai greitai. Tik tiek, kad kuo toliau, tuo labiau išmokstu tas mintis praignorint.

Miela mano, negi manai, kad šitaip išreguliavusi savo mitybą, sugebi pasakyti, kada iš tikrųjų esi fiziškai sopti? O kada tavo smegenys tau sako, kad gana? Šitai labai sudėtinga mums, mergaitėms, kurių alkio centras veikia neteisingai. Tam ir yra planelis. Išmokt valgyt mechaniškai. Susigrąžint alkį ir sotumą. Tikrus, o ne tokius, kokius mes neva tai jaučiam. Ir nė velnio nesudėtinga jo laikytis, jei tik labai nori pasveikt. O visos kliūtis, kurias bandom įžiūrėt, tėra ligos balsas, kai norima pasveikti pagal savas taisykles. Aš irgi to planelio nebūčiau laikiusis viena pati, niekad ir niekaip, tiek stiprūs demonai buvo - ak, aš žinau geriau. Bet kai pagulėjau centre ir pamačiau, kad tiek valgant svoris iš tikrųjų pamažėl stabilizuojasi (ir tikrai ne į didesnę pusę, jei tau nereikia jo priaugt), nors ten nė pajudėt galimybės nebūdavo, patikėjau. Alkio ir sotumo pojūčiams susireguliuot reikia mažiausiai pusmečio, vėliau valgymas pagal planelį tampa normaliu, tau įprastu valgymu ir jokių pastangų nereikalauja. O visi priešinimaisi, bandymai rast, kodėl šitokia metodika negerai, tikėk manim, tavo ligos indėlis. Ne sveiko proto.

Vasaros stovykla, na aš nesu tokioje gilioje bėdoje jog mane guldytų i vsc. Išties manau man užtektų karto per savaitę susitikt ir pasikalbėt su žmonėm kurie kovoja su ta pačia liga Tačiau puikų būdą ir pakaitalą tam radau tokius forumus, kuriuose renkasi panašaus likimo panelės (vaikinai kol kas nedrįsta). Kiekvienos istorija skatina eiti toliau

Na matai, čia tai nėra mano priešinimaisi ir bandymai... Čia yra kita metodika, kuri irgi yra taikoma kovojant prieš vs. Aš pradėjau nuo knygos "Moterys, maistas ir Dievas", kurios autorė išsigydė siaubingai įsisenėjusius vs, ypač persivalgymą, būtent tokiu būdu -- klausydamasi savo kūno. Man ta knyga dave nežmoniškai daug -- tiek savęs pažinimo prasme, tiek mitybos. Atkryčiai, kaip ir tau, būna palyginus su ankstesniais, daug daug mažesni ir rečiau. Ir svoris natūraliai sumažėjo keliais kilogramais. Bet aš vis dar ieškau, kad susidoročiau ir su tais atkryčiais.
Dėl sotumo jausmo -- tikrai jaučiu tuos kūno signalus, kažkaip niekad nejaučiau kad man jie būtų buvę išsiderinę. Aš tiesiog į juos nekreipdavau dėmesio -- valgydavau, nors jau skrandis pilnutėlis, arba nevalgydavau, nors alkana, bet "juk per vėlu" ir t.t. Tai čia ir buvo problema. Tereikia įsiklausyti į kūną.
Nors aš negaliu garantuoti, kad visoms taip -- aš niekada nevėmiau (tik persisportuodavau ir badaudavau po persivalgymų), tai nežinau, gal sergančioms bulimija tikrai tie pojūčiai labiau išsiderinę...



Man irgi labai trūksta pokalbių, supratimo... Niekas absoliučiai apie mano ligą nežino nei iš šeimos, nei pažįstamų, tai dažnai labai vieniša dėl to jaučiuosi. Lyg su kauke gyvenčiau... O kokiuose tu forumuose bendrauji? Čia tai taip labai nereguliariai -- tai pagyvėja diskusijos, tai visai apmiršta...

Taip, galbūt vsc man išplovė smegenis - negaliu būti objektyvi. Bet jų metodika man veikia puikiai + liga velniškai klastinga, velniškai supainiojanti, gimdanti nuostabius melagius - taip ir norisi prievarta kišt, kad ėėė-tai-tikrai-veikia, sveikit ir jūs, labai labai užsispirkit ir sveikit. O kur dar proto balsas, nuolat kartojantis, kad ne vienas specialistas ir ne pirmus metus tai daro - jie žino geriau. Todėl prašau nesupykt, jei retsykiais perspausiu, viskas tik iš noro padėti. Nes kartais reikia griežtai, kad būtų suvokta.


Tuo VSC ir gerai. Tenai randi žmonių. Krūvas. Tiek skyriuj, tiek dieniniam. Anyway, vilnietėms galiu pasiūlyt kartą per savaitę susibėgt kur nors arbatos nuo rudens, jei tik norisi. Būties gėla pasidalinti, chi.

Krissst, šiame forume lankausi vos keletą dienų, bet manau suprantu ką turėjai omenyje sakydama jog kartais čia paprasčiausiai nelieka žmonių su kuo pakalbėt, padiskutuoti. Tačiau dieta.lt forumuose visuomet zuja pilna žmonių Ten gali susikūrti savo asmeninę temą-dietoraštį ir jame rašyti per dieną suvartojamo maisto kiekius kas bent jau man padeda nepaleisti vadelių ir stengtis nepaslyst.
Nežinau kaip sureguotų tavo draugai ar tėvai bet manau vertėtų susirast bent vieną žmogų kuriam galėtum patikėti savo bėdas. Visgi tai būtų žmogus esantis šalia, žmogus kuriam tu rūpi ir jis tikrai stengsis kaip tik įmanydamas tau pagelbėti. Spėju tu kaip ir aš nesi iš Vilniaus ir šeštadieniais į vsc nulėkti neturi galimybių?

Nesuprask ir manęs klaidingai VSC yra puiku, labai daug laimingų istorijų, niekad to neneigčiau. Bet yra ir kitaip pasveikusių, čia irgi faktas. Ir man irgi norisi apginti tą metodiką, kuri man padėjo pagerinti savo kasdienybę labai labai
Šiaip dabar galvoju -- keista, atrodo du metodai persivalgymui gydyti ir galima sakyti beveik priešingi -- vienas mechaninis valgymas, o kitas -- organizmo klausymosi... Įdomiai kažkaip

Aš vilnietė, būtų įdomu pabendrauti iš tikrųjų. Dar yra vilniečių?
Papildyta:


Iš vilniaus, galėčiau į vsc nueit iš esmės. Na vasarą tai tie šeštadieniai tokie... šiek tiek nepatogus laikas, žinai Galvoju, gal nuo rudens? Oj nežinau, tokia neapsisprendus aš. Tiesiog man jau ta liga tokia besitraukianti sakyčiau. Pvz. maitinuosi gražiai savaitę, viskas liux, energinga, linksma, atrodo iš vis "kokie persivalgymai? apie ką čia?" Bet tada ima ir išlenda anorexikės stažas, pradedu numažint porcijas ir kt, apie svorį galvot... ir atkrentu. O tada jau panika, neviltis, liūdesys, nusivylimas... Ir galvoju "gal niekad ir nesibaigs tie atkryčiai, jeigu nežengsiu kokio nors dar žingsnio į priekį..." Tai va, taip ir siūbuoju...

Krissst, pas mane ir panašiai. Mėnesį jaučiuosi lyg ant sparnų ir iš niekur nieko ateina viena diena ir viskas baigiasi. Bet na svarbu einam teisinga linkme. Persivalgymai juk retėja

O aš vis tiek pasiūlyčiau vsc. Ne dėl valgymų, ne su tuo daugiausia dirbama. Dėl emocijų, kurias suvalgom, dėl perfekcionizmo, dėl bipoliškumo, dėl mąstymo juoda-balta. Nū, ok, nebūtinai vsc, šiaip - kokį nors specialistą. Nes vs tėra pasekmė. I mean, nė viena gi dietos nepradėjot laikytis dėl to, kad labai laimingos buvot. Pabandėt ieškot laimės krentančiam svory ir užkabino, ilgainiui šitai tapo pasauliu centru, visais liguistais džiaugsmais ir milžiniškom problemom, bet tasai pirminis aspektas, dėl kurio buvo susitelkta ties kūnu kaip sėkmės garantu, niekur nedingo. Glūdi jumyse, ko gero. Nutildytos emocijos, išgyventos istorijos, kažkas, su kuo nesusidorojot, ko nesugebėjot sukontroliuot. Patirtis ir grupinės terapijos parodė, kad visos sergančios turėjo kažką prieš svorio problemas - netinkamą tėvų elgesį, smurtą, prievartą, kokias nors baimes, nežinau, bet ką. Ir, ko gero, sistemingas sveikimas reikštų ir gilias gilias savianalizes.

Ooo, tai čia kas be ko... Kiek prianalizuota, kiek dienoraščių prirašyta... Tėvų barniai, nepagrįstos vaikystės baimės, kad mane paliks, kurias atpažįstu vos pasilikus viena namuose, įvairios nesėkmės paauglystėj ir t.t. ir t.t. ... Nežinau, ką dar galėčiau atkapstyti, kam atleisti, ir mažą vaiką savyje bandžiau paguosti, ko tik aš nedariau... (Pati domiuosi psichologija, tai turiu kažkiek tų žinių) Bet va tada padedi dienoraštį į stalčių, ir virtuvėje susiduri su realybe..praktika..egzaminu..kurį kartais pavyksta praeit, o kartais ne...
Aišku, specialistas tai padėtų manau, gal kažkaip tą praeitį labiau pritaikyt kasdienybėj ar pan. Tik kaip viską suspėt... Tas gydymasis sunkiai labai įsipaišo mano aktyvioj dienotvarkėj Čia juokauju aišku, žinau, reikia gydytis ... Ir noriu gydytis... Ir gydysiuos... Vienaip ar kitaip, bet tik pirmyn, tik pirmyn.

Dar klausimas -- o kaip dėl sporto? pvz. kaip vsc žiūri į tai? Galima ar ne? Jei taip, tai kiek? Man šiaip labai patinka sportuot, gyme beveik visos artimiausios draugės, ten susitinkam, tai kaip ir neatimama mano gyvenimo dalis... Bet jaučiu kad perspaudžiu kartais... ir tik paskui suprantu apie tai

Žinai, aš irgi visada suvokiau savo problemas. Jos man kasdien apie save dar ir šiandien primena, bjaurybės. Žinojau iki smulkmenų, kas negerai. Dešimt intensyvių terapijomis savaičių reikėjo, kad pirmąsyk pravirkčiau apie savus negerumus kalbėdama. Čia kokios, am, mažiausiai šešiasdešimt įvairių terapijų, per kurias kalbama. Ir tik pačiose paskutinėse pradėjau reikšt jausmus, nors šalia netipinės bulimijos dar ir depresiją diagnozavp - taip labai viskas buvo užspausta, tokia emocinė ubagė buvau. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, žodžiu.

O šiaip, nežinau, gal padėtų dalinimasis patirtim, kai pavyko įveikt persivalgymą. Na, tuo momentu, kai jau rodės - viskas, šaldytuvas mano ir tik mano, nieko kito nenoriu, niekas nebeįdomu, duokit man ėst! (valgymu tai kažin ar pavadinsi, ania?) Ir kai sugebėjot kažkaip apeit tą nenumaldomą norą. Arba apie saugiklius - kas gali padėt apsisaugot nuo pavojaus. Ir kodėl mes kartais net ir žinodamos saugiklių neįjungiam. Žodžiu, paanalizuojam save, a? Šitai padeda. Kai pasakai garsiai, viskas nelyg tikriau.

Dėl sporto: su protu viskas galima, jei tik svorio priaugt nereikia. Ir į sportą žiūrima kaip į malonumą, o ne kompensacinį elgesį. Žodžiu, VSC sportuoti nedraudžia, nebent skyriuj guli, bet net ir ten labai norinčioms ir įrodžiusioms, kad jomis galima pasitikėt, būdavo leidžiama tempimo pratimus daryt ar lengvai pasimankštint. Centre yra kineziterapeutė, kuri pasakytų, koks krūvis būtų protingas.