QUOTE(As_myliu_save @ 2011 07 04, 23:10)
Suprantu jus merginos.. Suprantu ir uzjauciu.
turbut nera baisesnes ligos nei valgymo sutrikimai.
Tikrai yra baisesnių ligų už valgymo sutrikimus. Nes kitos ligos visiškai nepriklauso nuo tavęs, o iš valgymo sutrikimų TIKRAI įmanoma išsivaduoti, jeigu pats tikrai labai labai nori ir stengiesi.
Man sekasi labai gerai. Kadangi turiu laisvo laiko, tai labai daug gilinuosi į save, savo jausmus, įsitikinimus, ieškau iš kur jie kyla ir kas galų gale man trukdo būti laimingai. Labai daug supratau, išpainiojau kelis didelius mazgus ir dėl to labai savim džiaugiuosi. Kai surandi tam tikrą savo elgesio paaiškinimą viskas pasidaro logiška, nustoji laikyti save nenormalia ligone. Meilė sau pasidaro ne tik kad įmanoma, bet netgi labai natūrali būsena.
Valgau visiškai normaliai, kartais atrodo, kad gal iš vis tuos sutrikimus aš tik išsigalvojau, nes šiuo metu net negalvoju apie tai. Tiesiog valgau sveikai, rūpinuosi savimi per maistą ir sportą, bet mąstau apie kitus dalykus, pvz. santykius su tėvais, ko noriu iš gyvenimo ir t.t. Aišku, suprantu, kad galiu atkristi (taip man jau buvo, kai patyriau daugiau streso). Bet tiesiog gera jausti, kad galiu normaliai gyventi -- visos mes galim!! Dėl to stengsiuos iš paskutiniųjų negrįžti prie netinkamo elgesio.
Man asmeniškai žiauriai padėjo knyga "Moterys, maistas ir Dievas" (Geneen Roth). Skaičiau ją jau tris kartus ir kiekvieną kartą perskaičius buvo labai didelis pagerėjimas. Pirmus du kartus vis atkrisdavau po kurio laiko, trečią kartą stengsiuos nebeatkristi. Parašysiu kaip sekasi.
Galiu patarti, kad tik reikia neprarasti tikėjimo -- niekada niekada. Ir stengtis stengtis, nesvarbu, kokio gilumo duobėje būtumet.