L'aurora, o kas tave skatina eiti ir valgyti ?
nuobodu ar nervuojiesi, kazko nenori daryt ?
QUOTE(As_myliu_save @ 2011 07 20, 13:57)
L'aurora, o kas tave skatina eiti ir valgyti ?
nuobodu ar nervuojiesi, kazko nenori daryt ?
nuobodu ar nervuojiesi, kazko nenori daryt ?
urzgiantis pilvas

QUOTE(L'aurora @ 2011 07 20, 13:25)
2. Oho
!!!! kiek daug vemimu!!! tai turbut labai daznai valgydavai? man tai daugiausia iki 5 buna. bet nalabai daznai as ir valgau. bet jau kai pradedu valgyt, tai...
zodziu geriau ir nepradet
3. o as vis dar vargstu kisdama rankas. savaime neiseina


3. o as vis dar vargstu kisdama rankas. savaime neiseina

Aš eidavau vemti po kiekvieno menkiausio patiekalo. Pavyzdžiui, suvalgydavau kelias uodas--> wc, užkandau sausainio--> wc, verdu sriubą ir reikia paragauti ar užtenka visko --> wc. Taip pat po normalesnių patiekalų į wc lėkdavau, žinoma. Taip taip ir susidaro nemenkas skaičius.
O dėl to "savaiminio" vėmimo be rankų tai labai gerai, kad neišeina


Nepykit, bet man toks įspūdis susidarė, kad Jūs vis dar džiaugiatės VS. Suprantu, kad lieknėjimo procesas, kai didelę dalį gyvenimo svėrėte daugiau, yra labai džiaugsmingas, bet nemanau, kad VS yra puiki priemonė tam. Anoks čia mano pasiekimas vemti be rankų, kai to išvis neturėtų būti, čia nėra koks nors kitas aukštesnis lygis. Tačiau, man puikiai suprantamas VS teikiamas geras jausmas, kontrolė. Manau, kad visi sergantieji tai išgyveno. Tik vėliau ateina realizacija, kad su VS koja kojon gyventi negali ir kad galiausiai prarandi ne tik svorį, bet ir sveika protą, normalaus gyvenimo suvokimą ir laimę

QUOTE(As_myliu_save @ 2011 07 20, 23:00)
jei pas tave taip urzgia pilvas ir tu nori valgyti, vadinasi tavo medziagu apykaita yra labai greita ir turetum buti liesa. Tau pasiseke 

urzgia, kai nevalgau. medziagu apykaita leta, o pati sveriu 70-71 kg (ugis 169 cm). tad tikrai neliesa esu
QUOTE(L'aurora @ 2011 07 20, 20:03)
persivalgymai ir vemimai tikrai vyksta ne del urzgancio pilvo,tiesiog dar neatradot tikros priezasties kodel taip darot

sirgau ir as sia liga

QUOTE(Medelė @ 2011 07 21, 02:56)
Nepykit, bet man toks įspūdis susidarė, kad Jūs vis dar džiaugiatės VS. Suprantu, kad lieknėjimo procesas, kai didelę dalį gyvenimo svėrėte daugiau, yra labai džiaugsmingas, bet nemanau, kad VS yra puiki priemonė tam. Anoks čia mano pasiekimas vemti be rankų, kai to išvis neturėtų būti, čia nėra koks nors kitas aukštesnis lygis. Tačiau, man puikiai suprantamas VS teikiamas geras jausmas, kontrolė. Manau, kad visi sergantieji tai išgyveno. Tik vėliau ateina realizacija, kad su VS koja kojon gyventi negali ir kad galiausiai prarandi ne tik svorį, bet ir sveika protą, normalaus gyvenimo suvokimą ir laimę

malonumo turedama VS tikrai nejauciu, bet jauciuosi puikiai, kai pamatau rezultatus, kai isgirstu komplimentus vietoj uzgauliojimu. va tas yra labai dziaugsminga.
QUOTE(L'aurora @ 2011 07 21, 10:12)
malonumo turedama VS tikrai nejauciu, bet jauciuosi puikiai, kai pamatau rezultatus, kai isgirstu komplimentus vietoj uzgauliojimu. va tas yra labai dziaugsminga.
bet zinok ir kitu budu galima pasiekti to norimo rezultato ir isgristi komplimenta

QUOTE(estel@ @ 2011 07 21, 10:13)
bet zinok ir kitu budu galima pasiekti to norimo rezultato ir isgristi komplimenta 

žinoma.
man atrodo, sirgimas šia liga taip pat gali kilti iš neturėjimo pakankamų žinių apie kūną ir maistą. (bent jau sau tai totaliai galiu pritaikyti) yra labai puikūs būdai sveikai mesti svorį ir normaliai gyventi, tik tokiems dalykams reikia sveikos mąstysenos ir žinių.
QUOTE(arbataa @ 2011 07 21, 12:49)
žinoma.
man atrodo, sirgimas šia liga taip pat gali kilti iš neturėjimo pakankamų žinių apie kūną ir maistą. (bent jau sau tai totaliai galiu pritaikyti) yra labai puikūs būdai sveikai mesti svorį ir normaliai gyventi, tik tokiems dalykams reikia sveikos mąstysenos ir žinių.
man atrodo, sirgimas šia liga taip pat gali kilti iš neturėjimo pakankamų žinių apie kūną ir maistą. (bent jau sau tai totaliai galiu pritaikyti) yra labai puikūs būdai sveikai mesti svorį ir normaliai gyventi, tik tokiems dalykams reikia sveikos mąstysenos ir žinių.
ir pinigu sveikam maitinimuisi. deja, ju tai neturiu. sporto nemegstu, o ir laiko tam neturiu, kai su mazu vaiku esu. o rezultatu geru ir greitu niekuo kitu nepasiekciau turbut

Sveikos, merginos. Tikiuosi, galiu ir as papasakoti jums savo istorija.
Turiu daug vilties, kad dar neturiu giliai isisakinijusio valgymo sutrikimo, bet bijau, kad tvirtais zingsniais einu to link. Nezinau, kas nutiko, bet mazdaug pries pusmeti pradejau labai kompleksuoti del savo figuros. Antsvorio neturejau, svoris apskritai nebuvo padidejes, tiesiog kazkas pasidare ir emiau sau kalti i galva, kad esu stora ir viskas. Tada prasidejo... Galvojau tiesiog maziau valgyti. Pora dienu maziau pavalgiau - svoris iskart pradejo kristi. Takart nusispjoviau, pagalvojau, kad galesiu tai padaryti kada nors veliau ir grizau prie iprasto valgymo. Svoris, zinoma, grizo. Ir su kaupu. Tada puoliau i savigrauza, dar didesni saves kontroliavima. Kelis menesius truko kruopstus kaloriju skaiciavimas, su daznais ir smarkiais nuklydimais. Prisirydavau su ta mintim, kad nuo rytojaus vel prisiziuriu. Isbandziau kelias dietas, visos baigdavosi vienodai - persiryjimu.
Paskutiniu metu pasidare kosmariska. Niekur neinu is namu (esu moksleive, dabar atostogos), sedziu uzsidariusi namie ir nieko neveikiu. Valgyti nenoriu visiskai, bet is to nuobodulio varstau ir varstau saldytuva. Akivaizdziai isstorejau, nebeitelpu i kai kuriuos rubus. Tik uzeinu i tevu miegamaji, kur yra didelis veidrodis - puolu i asaras. Negaliu patiketi, kad esu tokia stora.
Nezinau, ka daryti. Maistas man tapo kaip narkotikas, noriu jo visada - nesvarbu, alkana as ar ne. Esu tikra angliavandeniu verge, juos galeciau ryti ir ryti, ir ryti. Sumustiniai, blynai, makaronai, koses, saldumynai... Nezinau, kaip save suvaldyti.
Pries pora dienu pradejau vemti. Prisikimsdavau, valgant apimdavo vos ne ekstaze, bet kai pabaigiu valgyti - uzplusta toks neapsakomas kaltes jausmas, kad tik isvemdama galedavau ji truputi apmazint. Bet vemt nelabai sekasi, be to, man labai nemalonu, tad nemanau, kad tai kartosis...
Mama tik bando raminti, sako, kad as grazi ir t.t., bet jos zodziai visiskai neguodzia. Juk net jei buciau be akies ir su issukta koja, buciau jai grazi, juk esu jos dukra. (apie vemimus jai nieko nesakiau) Karta yra pasakiusi "as dziaugiuosi, kad tu apskritai valgai". Anoreksike niekada nebuvau ir turbut nebusiu, nes negaliu nevalgyti. O tokiu ligu kaip bulimija ar amzinas persiryjimas mano mama nelabai pripazista.
Nezinau, ka daryti, kaip sau pagelbeti?
Turiu daug vilties, kad dar neturiu giliai isisakinijusio valgymo sutrikimo, bet bijau, kad tvirtais zingsniais einu to link. Nezinau, kas nutiko, bet mazdaug pries pusmeti pradejau labai kompleksuoti del savo figuros. Antsvorio neturejau, svoris apskritai nebuvo padidejes, tiesiog kazkas pasidare ir emiau sau kalti i galva, kad esu stora ir viskas. Tada prasidejo... Galvojau tiesiog maziau valgyti. Pora dienu maziau pavalgiau - svoris iskart pradejo kristi. Takart nusispjoviau, pagalvojau, kad galesiu tai padaryti kada nors veliau ir grizau prie iprasto valgymo. Svoris, zinoma, grizo. Ir su kaupu. Tada puoliau i savigrauza, dar didesni saves kontroliavima. Kelis menesius truko kruopstus kaloriju skaiciavimas, su daznais ir smarkiais nuklydimais. Prisirydavau su ta mintim, kad nuo rytojaus vel prisiziuriu. Isbandziau kelias dietas, visos baigdavosi vienodai - persiryjimu.
Paskutiniu metu pasidare kosmariska. Niekur neinu is namu (esu moksleive, dabar atostogos), sedziu uzsidariusi namie ir nieko neveikiu. Valgyti nenoriu visiskai, bet is to nuobodulio varstau ir varstau saldytuva. Akivaizdziai isstorejau, nebeitelpu i kai kuriuos rubus. Tik uzeinu i tevu miegamaji, kur yra didelis veidrodis - puolu i asaras. Negaliu patiketi, kad esu tokia stora.
Nezinau, ka daryti. Maistas man tapo kaip narkotikas, noriu jo visada - nesvarbu, alkana as ar ne. Esu tikra angliavandeniu verge, juos galeciau ryti ir ryti, ir ryti. Sumustiniai, blynai, makaronai, koses, saldumynai... Nezinau, kaip save suvaldyti.
Pries pora dienu pradejau vemti. Prisikimsdavau, valgant apimdavo vos ne ekstaze, bet kai pabaigiu valgyti - uzplusta toks neapsakomas kaltes jausmas, kad tik isvemdama galedavau ji truputi apmazint. Bet vemt nelabai sekasi, be to, man labai nemalonu, tad nemanau, kad tai kartosis...
Mama tik bando raminti, sako, kad as grazi ir t.t., bet jos zodziai visiskai neguodzia. Juk net jei buciau be akies ir su issukta koja, buciau jai grazi, juk esu jos dukra. (apie vemimus jai nieko nesakiau) Karta yra pasakiusi "as dziaugiuosi, kad tu apskritai valgai". Anoreksike niekada nebuvau ir turbut nebusiu, nes negaliu nevalgyti. O tokiu ligu kaip bulimija ar amzinas persiryjimas mano mama nelabai pripazista.
Nezinau, ka daryti, kaip sau pagelbeti?