Vaikų cerebrinis paralyžius

Noreciau suzinot ar labai vaidinote pries tevus, kad esate laimingos ir patenkintos savo gyvenimu, nors esate neigalios?
As tai vaidinau, kad mama maziau kentetu del manes.

melodija, tai reiškia matei mamos kančią? Ir norėjai ją sumažinti? Štai ir atsakymas kodėl vaidinai. Laimės Tau linkiu

Zinai, as tai neturejau laiko vaidinti, mat gimiau su velniskai tvirtu ir kategorisku charakteriu, niekada neneigiau, jog esu neigali, taciau visada pabrezdavau visiems, ypac tevams, kad nepaisant mano neigalumo turiu pilna teise i pilnaverti gyvenima, zinoma, taip ir stengiuosi gyventi, aisku, kartais mano drastiski apsisprendimai, kaip pvz. viska palikti ir islekti i vokietija praktika atlikti, nors sutartis ir buvo su mano aukstosios mokyklos pasirasyta, taciau artimiesiams tai ivare strioko, bet man tai ne motais.Ir siandien zinau, jog nevaidinu, bet imu viska is gyvenima, kas ir priimta kiekvienam zmogui, to linkiu kiekvienam, ypac neigaliam zmogui.

mamos kancios as nemaciau,net labai nustebau tiesiog buvo sokas kad jin pries mirti manes pradejo atsiprasyt Niekada nerodziusi, kad jei skauda del manes ir niekada as jei nepasakiusi, kad man suku kitokiai gyvent, visa laika pasakojau jei kas gera ir grazu mano gyvenime, mudvi buvom kaip drauges ir staiga isgirsti toki atsiprasyma. Vadinasi mudvi abi vaidinome siame gyvenime, mudviem abiem buvo skaudu bet sito nerodem viena kitai, nes mudvi viena kita labai labai mylejome. As ir tuo metu pasakiau, kad as dziaugiuosi, kad sicia gyvenu, kad jin neteisingai mano.

Noriu pasakyt, kad ne viena mama nezino ka masto, jaucia ju neigalus vaikas.

O po teisybe as ir gyvenu lekiu begu i prieki vis noredama pralenkt ateiti, tik va yra beda, kad jin lenkia mane
Jei mes gyvename sioje zemeja ir turime grumtis su siuo gyvenimu norim tuo ar ne. Ir dar irodyt, kad mes nesame prastesni uz sveikuosius, kad mes mokame viska daryt ir dziauktis gyvenimu mokame
FDS tau pasiseke isvykai i usieni, o manes neisleido i Panevezi isvaziuot mokytis, sese ismete i siuksline mano dokumentus, kai tycia jin atejo i darbuka pas mane, o as patikejau jei issiust savo dokumentus, net apsidziaugiau, kad jin atejo nereiks man isiprasyt is darbuko, ne del neigalumo neleido vaziuot, o del mano padukimo aisku man buvo didis nuostolis kuris atsiliepe visam mano gyvenimui

Ir ką čia galima pridurti? Tiesiog ŽAVIUOSI Tavo, FDS, stiprybe bei tvirtu charakteriu

melodija, tikriausiai neįvertinau vieno dalyko - Jūsų neįgalumo. Žinau iš esmės apie Jus nedaug... Šiuo atveju, gal ir yra skirtumo: Jus praktiškai viena auginate savo vaikelius pati turėdama negalią Tai neabejotinai daug daugiau nei mano atveju: ir pati aš sveika, ir Rimvydas gyvena "pilnoje šeimoje" bei turi daug mylinčių bei palaikančių artimųjų... Tačiau vistik noriu kažkokiu būdu padrąsinti Jus nors šiek tiek pabandyti pasijusti laimingesnei, nes tvirtai įsitikinusi, kad ir Jūsų Vaida tai pajaustu ir pati geriau jaustusi Juk tarp mamos ir vaiko, net ir neįgalaus, kuris atrodo kitaip suvokia pasaulį, yra ypatingas ryšys

Ir dar... Kai aš pati kalbėjau panašiai kaip Jus, viena moteris manęs paklausė ir tuo sukrėte manę: Kodėl tu skirstai žmones į sveikuosius ir neįgaliuosius ir net savę ir visą savo šeimą, nors ir sveiką, tu taip pat priskiri prie neįgaliųjų? Atsakymas buvo aiškus: jei mano vaikas turi negalią, tai ir aš ir visa šeima yra neįgali. Tai ir buvo mano klaida. Ir tada aš suvokiau: viskas neįgaliesiems pasikeis tada, kai visi žmonės , tiek sveikieji, tiek neįgalieji - visuomenė, nustos dalinti žmoniją į sveikuosius ir neįgaliuosius Deja, šiuo metu nei vieni, nei kiti, t.y. dauguma neišmoko to daryti, todėl ir sprendžiame klausimus apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę bei jų gyvenimo pilnavertiškumą Tačiau asmeniškai aš nustojau žmones skirstyti ir pasijaučiau daug geriau - juk VISI MES ŽMONĖS galu gale

Aciu uz padrasinima, bet tarp manes ir Vaidos yra labai didis rysys gal net per didelis, nes manes sunui lieka mazai jis nuskriaustas vargsiukas.

Bet as visvien sakau mielos mamytes jus niekada nezinosite ka jaucia jusu vaikelis, nes mazas sakys ta ka jaus, jusu siluma meile, paauges suprates kas kaip is meiles ir pagarbos savo mamai jis tikrai neskaudins, tuom kas jam skaudu jis kes vienas visa tai, su likimo draugais tikrai jis pasidalins ta skausma. Gyvenimas jums yrodys as nesugebu, atleiskit.


Noriu pasigirt buvau sendien sode, kaip grazu, kaip smagu jaust saulutes siltus spindulelius, pasaka. Pasejau ridiku, gelyciu, griepsciau kiek buvo imanoma lapus medziu, nes buvo is rudens nesugrebti, usimerkiau medeliams balint kalkes, ryt negalesiu nuvaziuot tai gal antradieni jei oras leis nuvaziuosiu. Bet kokia ramybe pajutau, eh atsoliuoja vasara.

Apie vaidybą... Melodija, mes visi vaidiname šiame gyvenime Susikuriame sėkmingo žmogaus įvaizdį, užsidedame šypseną, kaukę "man viskas sekasi" ir pirmyn... Pavyzdžiui, tik nedaugelis iš mano pažįstamų žino, dėl ko aš verkiu naktimis... Esu sveika, taigi man lengviau paslėpti savo vidines "negalias" - juk jos nematomos plika akimi
Žodžiu, noriu pasakyti, kad visi mes vaidiname, taigi čia nėra tik neįgaliuko "privilegija"

Dar norėjau paklausti, melodija, kas negalioje yra skaudžiausia? Nesu patyrusi "neįgalumo" savo kailiu, o mano vaikelis dar per mažas, kad galėtų įvardyti. Bet labai noriu suprasti, įsivaizduoti tai kuo teisingiau.
Ar pats negalėjimas kažko padaryti dėl negalios žmogų labiau žeidžia, ar aplinkinių požiūris? Jeigu aplinka tave priimtų tokią, kokia esi, jeigu turėtum draugų, mylinčių žmonių aplinkui, patinkantį darbą, ar būtų kitaip? O gal visa tai tu jau turi, bet vistiek nesijauti laiminga, nes netgi visa tai turint negalia niekur nedingsta? O gal dėl negalios negali viso to turėti ir dėl to skaudu?
Nejaugi išvaizda lemia tai, kad negali jaustis gerai, pasitikėti savimi, džiaugtis gyvenimu? Man kažkodėl visą laiką atrodo, kad laimė nepriklauso nei nuo žmogaus grožio, nei nuo pinigų kiekio, nei nuo baigtų mokslų, užimamų pareigų, NEI NUO NEĮGALUMO ir t.t. Tai tiesiog žmogaus požiūrio dalykas.
Skaičiau tavo mintis, ir manau, kad labai puikiai tvarkaisi su savo gyvenimu, esi mylinti, rūpestinga mama, išmintinga, stipri moteris, moki atrasti džiaugsmą tave supančioje aplinkoje. Argi visa tai tai nėra laimė?

Ir dar, esu beveik tikra, kad mano vaikas paaugęs irgi man daug ko nesakys... kaip tu ir minėjai savo žinutėse... Aš irgi savo mamai daug ko nesakiau ir nesakau Tai vėlgi niekaip nesusiję su neįgalumu

O, jei dar karteli apie vaidyba, tai as manau, jog jei rysys tarp vaiko ir mamos stiprus- kiekviena mama jaucia kada jam gerai ar blogai, be to manau pries mama nereikia vaidinti, jog man gerai,nes tik mama gali padeti iveikti visas iskilusias problemas, geriau stengtis , kad ir su mamos pagalba irodyti kaip man sekasi kabintis i gyvenima, nors esu ir neigali.Kiek atsimenu, mano mama sunkiai susitaike, jog as kitokia, manau, jog dar prie viso ko prisideda visuomenes poziuris, ji nuraso ne tik vaika invalida bet ir jo motina net nesusimastydami, ar jie kalti, o galbut ir juos gali aplankyti tokia pati nelaime, ir kaip ne keista, poziuri sveikieji pakeicia butent tada, kai i ju kiema ateina ta pati zinia.Zinoma, tai ne visi, taciau tik tada pradedam suvokti, kaip yra sunku tokiems vaikams iseiti i bendra kiema ir zaisti toj pacioj smelio dezeje, ar rasti draugu mokykloj, ir pan.
Tikiuosi jau keiciasi suaugusiuju poziuris i neigaliuosius, tuo paciu ir vaiku, ir nereikes dabartiniams neigaliukams patirti piktu zodziu, is savo bedraamziu.

Net neabejoju judvieju rysiu Ir net labai suprantu kai mūsų sveiki vaikučiai mažiau gauna dėmėsio, nei ligoniukai



Sveikinu visas su pavasariu, kuris nenumaldomai veržiasi pas mus

Zuza, visa tai apie ką rašiai - ne vaidyba Tu nevaidini, kai tavo lūpose šypsena, ir tu nevaidini - kai verki naktimis Tai tiesiog sunkus darbas su savimi, atsakymų į aibę klausimų ieškojimas ir bandymas perlipti per savo "aš" savo vaiko labui Aišku, įdomu ką jaučia melodija, bet tai nebūtinai tiks ir tavo vakeliui... kiekvienas turi savo patirtį, kurios pagalba susiformuoja tam tikra poziciją... Juk dabar jau kiti laikai, galu gale... viskas keičiasi, nors ir ne taip greitai, kaip mums norėtųsi... Nebūtinai tavo vaikas Tau "daug ko nesakys", o gal Tu busi jam pati geriausia draugė? Ar ne to mes siekiame - būti draugais su savo vaikais? Mes turime būti pavyzdys savo vaikuciams, ryšys tarp mūsų ir mūsų vaikų yra stebuklas, todėl mes jaučiame vieni kitų nuotaikas, išgyvenimus, net minys jų išmokstam skaityti... ir jų laimę jaučiam. Tai mano nuomonė.

P.S. Dėl draugystės su vaikais - aš nenoriu pasakyti, kad man yra taip, kaip aš čia parašiau ir kad aš jau ir esu savo vaikams geriausia draugė, ne, bet labai to norėčiau ir labai stengiuosi pelnyti jų draugystę bei pagarbą...

Va va tikra tiesa vidines negalias yra lengva slept, bet va isorines kaip paslept. O visdelto mes visi ziurime i isorini grozi , o ne vidini, kaip bebutu keista
Skaudziausiai zeidzia kito zmogaus "komplimetai" neigaliuko adresu gi taip nori stengiesi pritapt prie sveiku ir lept tau, tuomet sirdele pasriuva kraujuos ir del negalios negali dauk ko turet daug kur pritapt. Nori labai labai, bet ta nora turi uzgniauzt, nuo mazu dienu dievinau vaikucius ir jei buciau sveika buvus buciau dirbus mokytoja ar darzelyja bet....... Negalia persekioja kiekvienam zingsnyja nuo - iki......

As irgi taip manau:
Man kažkodėl visą laiką atrodo, kad laimė nepriklauso nei nuo žmogaus grožio, nei nuo pinigų kiekio, nei nuo baigtų mokslų, užimamų pareigų, NEI NUO NEĮGALUMO ir t.t. Tai tiesiog žmogaus požiūrio dalykas.
Eh, kad visi sitoki turetu poziuri but miela gyvent, aisku to niekada nebus nereikia nei fantazuot
Pilnai laimei ir trukdo neigalumas, taip as ir is nieko darau sau laime, nes nenoriu i psihetrine papult
Na nezinau gal ir klaida dariau, kad viena pati tvarkiausi su savo problemomis, bet kol nesupratau kas ir kaip as parbegusi vis skusdavausi mamai, kad va taip ir taip mane vadino, sake ir t.t. bet laikui begant suvokiau, kad mama yra bejege isprest mano problemas, kad neimanoma ir kodel as jei turiu sakyt ir skaudint jei sirdi lai skauda man vienai ta sirdi todel as tik kas gera ir grazu jei sakydavau. O savo skausma isliedavau asaromis gamtoje. Ir patikekit neapsaugosit niekaip savo vaikelio nuo skausdziu zodziu del neigalumo ir jis kentes labai labai kai bus pati jaunyste kvailyste(aisku tai priklauso irgi nuo daug ko) tik senatveja ramybe jaus, bet irgi priklausys nuo aplinkiniu zmoniu ta ramybe. Ka jau gali padaryt, kad mes esame priklausomi nuo aplinkiniu. Pavyz: isilavinusi moteris uzimanti dizias pareigas ir rodos gyvenusi tik del neigaliuku, is jos isgirstu tokius zodzius pati invalide uztai ir pasigimde vaika invalida, gal yra tiesos gal nera, bet man buvo skaudu labai skaudu, dar skaudziau nei isgirst is paprasto zmogaus toki pasakyma.
O man gali pakuzdet i ausi del ko verki naktimis? Speju, del vaikelio

Sveikinu sio puslapiuko supermamas:
Šviečia saulytė, plaukia ledai ant ledo varlytės mylis smagiai, slysta kojytės, šąla pilvai- bet pochum varlytėms- jos mylis karštai! Su pavasariu!!!!!! P.S. Atsiprašau už vieną necenzūrinį žodelį, bet, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi... Tad dar kartą su pavasariu!!!