Visa gyvenima buvau tokia stipri, nepalenkiama. Niekas man nieko nepadarydavo, nesuzeisdavo ir i vidu neilysdavo. Nes buvo daug tu duobiu ir kalneliu.. jau nuo mazenes turejau gyvent suaugusios gyvenima, niekas nedave nei valgyt, nei paglostydavo.. apie vaikyste nera ka kalbet. Bet viena diena ta stiprybe baigiasi.. cia turbut irgi nebuna pilna statine.. o baigiasi butent tada, kai labiausiai jos reikia. Kai reikia isaugint zmogu, kazka jam duot, idet kazka i ji tai, ko man niekas nedave ir neidejo.. Noriu, kad mano vaiko sirdis butu pilna visko.. ir meiles ir dziaugsmo, vaikystes ir silumos.. visko, ko neturejau as. Bet is kur gaut tu jegu.. kartais net kalbet nera stiprybes.
Papildyta:
QUOTE(Laureanza @ 2011 05 11, 22:30)
Nesuprantu,kas gali toookioo įvykti,kad nebendrauti su mama...neisivaizduoju tiesiog...gaila,Meskute,kad nusivylei....
Mamos nemaciau nuo turbut 6 metu iki 15.. nes jai labiau rupejo silti krastai.. Kai rugsejo pirma visus vaikucius vede mamos uz rankyciu, mano gulejo pries saulute su kadrais. Kai i paruosiama klase keldavausi septinta ryte, ziema, prie didelio minuso, turedavau kaip pelyte tyliai tyliai apsirengti.. kad neprizadint mamytes, ir tamsoje per sniega 2 km eiti iki stoteles.. turbut niekada nepamirsiu. ziuriu i savo vaika ir nesuvokiu.. kaip tureciau isprotet, kad sitaip elgtis.