QUOTE(Via @@@ @ 2011 05 16, 11:00)
Gal jus ir teisios.... Kartais ir as panasiai mastau...... Tiesiog nesudelioju dar visko galvoje....... Tiesiog netureciau pinigu net visokiems specialistams,stimulaicijoms....
Papasakosiu apie save

Kai mes pradėjom planuoti lelių, tai aš dirbau puse etato, vyras irgi ne ką geriau - dirbo pardavėju už graudų atlyginimą. Kai po metų nusprendėm kreiptis pas specialistus, mane atleidinėjo iš darbo, vyrui buvo sumažinta ir taip maža alga

Bet man už viską svarbiau buvo vaikelis, todėl pas vaisingumo specus važinėjau tik kartą per mėnesį ir į KMUK, kad nereikėtų bent už vizitą mokėti. Stimuliavausi tada pigiausiais vaistais, nors jie nelabai man tiko... Atsisakėm visokių pramogų, kavinių, kinoteatrų, važinėjimų kur nors. Mėsą valgėme du kartus per savaitę, ir tai tik dešreles arba vištieną. Įpratau pirkti pigiausius produktus, bet maitintis stengiausi sveikai. Savaitgalį nusipirkdavom butelką, sulčių pakelį, ir gurkšnodavom kokteiliukus namuose

Vasarą užtaisytus kokteiliukus susipildavom į buteliukus nuo mineralinio, ir eidavom pasisėdėt su draugais arba dviese lauke, pievoje. Dar ir dabar, šiek tiek pagerėjus situacijai, man gaila leisti pinigus kavinėje, nes atrodo, tiek pampersų už juos išeina
Tačiau su mano tokiu taupumu, stimuliacijos buvo bevaisės, nes nebuvo tinkamos vaisingumo spec. priežiūros, nebuvo gerai sudarytas vaistų planas ir t.t. Bet vis tiek pinigų buvo išleista nemažai, turint omenyje, kad 5 mėn. buvau bedarbė. Gavus naują darbą, beje, ir vėl tik pusė etato, pasidariau laparoskopiją, bet jinai man nieko nesutvarkė, ciklo negrąžino. Supratau, kad jeigu noriu vaikelio, turiu dar bandyti, bet jau šį kartą kaip reikiant. Nors tuo metu jau vyras darbo nebeturėjo, mes pasiskolinom pinigų, ir startavom iš naujo. Galvoju, jeigu noras yra, tai kas man gali sukliudyti? Pinigai? Nesąmonė kažkokia! Kodėl, būdami biednesni, neturime teisės į leliuką??
Tai vat, naujas startas pareikalavo daug daugiau lėšų, nes važinėjau privačiai pas vaisingumo gyd., ir dar išsirinkau brangiausią kliniką (apie tai supratau tik po pirmo apsilankymo, bet nebebuvo kur dingt

ir ačiū Dievui!), ir pačią nuostabiausią gyd. S. iš Jolsanos. Buvau nusiteikusi, kad reikės mažiausiai 4 IUI, buvo baisu galvoti, kad gal išvis liksim be nieko ir su skolom... buvo baisu, kad paskui liks tik IVF, bet tas mintis vijau šalin, neleidau joms manęs palaužti. Ir mano nuostabai, pavyko iš pirmos IUI
Kai mano nėštumas buvo 4 mėn., vyras pagaliau susirado darbą, ir jau normalesnį nei anksčiau. Aišku, žinojau, jog dėl mano pusės etato motinystės pašalpa bus minimali - 350 Lt, tačiau buvau pati laimingiausia pasaulyje, kad įsčiose nešioju kūdikėlį. Juk žinojau, kad jam reikia tik meilės, o pinigėliai atsiras savaime, kai pradės augti poreikiai

Ir net nebandžiau dirbtinai pasikelti sau algos.
Matau, kaip vyras dabar daug labiau stengiasi, kad gyventume geriau, nei anksčiau, nes dabar yra didžiulis stimulas ir variklis - mūsų mažoji
O knygą AŠ IKI GIMIMO tikrai gali paskaityti. Tik jos dėka sugebėdavau nusiraminti, puolusi į neviltį