Antakalnis, "Vaikystės sodas"

Sakykit ką norit, bet tvarka ir švara darželyje turi būti. Taškas.

Dėl ėjimo į toletą. Aš savo vaiką vedu į kitą - ne Austėjos privatų darželį. Bet Vaikystės sode taip pat buvau pasižvalgymui ir man ten visai gerai viskas atrodė. Bet dėl vartelių pasakysiu kaip yra kitur. Mano vaiko darželyje nėra jokių vartelių prie toletų. Todėl dabar kai skaitau apie laukiančius vaikus prie vartelių kol juos nuves į toletą man tikrai keistai atrodo. Į toletą vaikai eina savarankiškai, auklėtojos palydi tik pačius mažiausius, kuriems sunkiau sekasi kelnes nusimaut - apsimaut, ar kuriems reikia puoduką paduot, ar šiaip, kuriems to reikia. Kai eina plaut rankas prieš valgį ar po lauko - eina visa grupė į toletą, kur yra trys kriauklės ir plaunasi visi draugiškam balagane, kas išsiplauna - jau išdresiruoti stoti į eilutę ir laukti kitų prie durų Paskui visi draugiškai eina į grupę.

Na nesakau, kad ir čia taip turi būti. Bet tas vedžiojimas po du, o kitų palikimas už vartelių man kažkaip keistokai atrodo. Nors gal čia tik pripratimo reikalas

O šiaip man patiko vaikystės sode kad atskiros erdvės grupėse numatytos - bendra erdvė, ramybės erdvė... Ar man jau čia maišosi su kitais darželiais?

Vaiko adaptacijos pirmasis sunkiausias periodas - trys savaitės. Tai laikas, per kurį susiformuoja fiziologinis įprotis - atsikelti, eiti, ritmas. Psichologinė adaptacija gali trukti iki pusės metų - kol vaikui pagaliau dašyla galvoje kas kaip kur ir kodėl. Bet: jei vaikas ir po trijų savaičių rėkia, draskosi, nenori eiti į darželį, arba vis dar neramus, atsiranda kiti psichoneurologiniai požymiai - darymas į kelnes, agresija, mikčiojimas, tikai ar kt. - vadinasi kažkas negerai ir reikia daryti pertrauką, galvoti apie paauginimą namie, reabilitaciją ir daržiuką atidėti.

Atsiprašau, jei mano postas nuskambėjo kaip noras nutildyti. Tikrai ne. Man labai įdomu buvo pasiskaityti Jūsų įspūdžius iš darželio. Ir po pirmos dienos įspūdžių, aš labai laukiau antros dienos įspūdžių. Ir lauksiu trečios, ketvirtos ir t.t., tuo labiau kad jūs labai gražiai, tvarkingai viską aprašote. Tačiau vistiek pasilieku prie nuomonės, kad problemas reikia spęsti su darželio kolektyvu (auklėtojom, tėvelių asociacija, Austėja).

Nenorėjau atsakyti už visus. Tačiau man, mano vyrui ir svarbiausia mano vaikui tikrai patinka šis darželis

Taip jau isejo, kad tada, kai nusprendziau, jog sunui laikas i darzeli, jis visiskai neatitiko tos amziaus ribos (3 m.), nuo kurios VMS priima i savo darzeli. Nuo sio rugsejo jie ta riba siek tiek sumazino - 2,5 m., bet vis vien dar mums poros dienu ir dabar iki to truksta Nors jau butu prieme, bet kazkaip vaikas iprato prie kolektyvo, draugu, aukletojos, tai nebenorejau jo stresuot be reikalo (o Montessori dar turi tokia ypatybe, kad kasmet ten vis kita aukletoja atvyksta - tenka pratintis is naujo ir vaikams, ir tevams + ji buna nekalbanti absoliuciai lietuviskai, kas, pastebejau, patiems maziausiems nera itin lengvai priimamas dalykas) ir visa tai apsvarsciusi, priejau isvados, kad lai lieka kiekvienas vaikas tame darzelyje, kuri ir pradejo lankyti. Juolab, kad, kaip minejau, neturiu kuo skustis ne viename is siu darzeliu (o jei pradzioj kas ir netiko/nepatiko - derinau tiesiogiai su vadovybe ir tikrai i visus mano pageidavimus abiejuose buvo atsizvelgta)


visai buvau apie tai pamirsusi (gal, kad retai susiduriu tiesiogiai su valytoja, tai ir pamirsau )


Tai Jusiskis vaikas, iseitu, kad moka kai kuriais aspektais net daugiau nei maniskis mano tikrai nemoka plauti savo puoduko ir su apsirengimu so so so....Kas yra jo didelis privalumas, kad pagal amziu sneka tikrai daug ir gana aiskiai (ir pradejo labai anksti, lyginant su bendraamziais) - tai palengvina jo komunikacija su vyresniaisiais grupes kolegomis/aukletojomis. Taip, simet, kai apjunge dvi grupes ir visi kruvoj liko, sis zmoniu skaicius ir man nemazas pasirode, kita vertus, retai buna, kad niekas nebutu apsirges/isvykes ar dar kokiu klausimu uzimtas ir nedalyvautu, tai tiek zmoniu tikrai ne nuolat sedi (pas dukra irgi, atrodo, 20 vaiku yra grupeje, bet per visa darzeli tiek ir dalis lanko iki pietu tik, tai kazkaip issitenka visi normaliai ir grusties nebuna).
Gal koordinatore nusprende, kad reikia siek tiek laiko, norint realiai ivertinti Jusu vaiko sugebejimus ir galimybes buti vyresniuju grupeje, todel laikinai nieko nepasiule (juk Jus ten pakol kas dar visai visai nauji)? Geriausia, ko gero, butu tai aptarti su ja po kurio laiko pakartotinai


Vaikai yra gi labai skirtingi (cia niekam ne paslaptis) ir adaptuojasi skirtingai. Maniskis iprato stebetinai greit ir jokiu skausmingu issiskyrimu praktiskai nebuvo (aisku, Austeja dar raso ir apie vidine adaptacija, kurios vaikas gal ir neparodo, bet, jei tokia ir buvo, tai praejo man nepastebimai, priesingai, nei pratinantis dukrytei). Pradejome kovo men., tiksliai jau nepamenu dabar, bet, ar kelias dienas tik uztruko, kai pirma diena - pora valandu kartu, paskui vienas pora valandu, pusdieniui ir jau liko visai dienai vienas. Sakau, kazkaip greit ir lengvai su juo pasiseke: ko gero, nuostabios jo aukletojos nuopelnas tame irgi nemazas
O kaip Jusu vaikui einasi? Miega naktimis po darzelio? Ar pastebite kokiu nerima kelianciu pokyciu?

Zinokit nusiraminkit Pradzia yra pradzia pas mus ir buvo kas nepatiko ir netiko, bet dziugu kad viska greit issprendem ir dabar nezinau ar rasciau geresne vieta savo mazajai-ji po darzelio grizta euforijoj... vis kazko ismokus kazka naujo atradus. zodziu VAU

Trečioji diena. Spėjom į ryto ratą, tačiau užsiropštėm pas dičkius.
Oooooo, ten visai kitas vaizdas. Vaikai savarankiškai apsitarnauja, bendrauja tarpusavy. Viskas šviesu, gražu, tikra svajonė.
Liūdnai susimąsčiau, kad lėliukams mes gal per dideli. O ten nepriima

Užkandėlės metu buvo dar kiek geresnis vaizdas, nei vakar. Ir gerti gavo didžioji dauguma. Skystas muilas taip pat atsirado gal ir nealergizuojantis. Tikrai, atsižvelgiama į pastebėjimus, bendravimo tęstinumas taip pat žavi.
Po pokalbio su steigėja sužinojau, kad mažylių grupėje adaptuojasi ne keli, kaip sakė auklėtoja (todėl ir stebėjausi, kiek verkiančiųjų ir nuliūdusių ir įspūdis tikint, jog atėjom į susiformavusį kolektyvą, buvo neigiamas), o pusė visų vaikų. Tai visai kas kita. Tuomet išties auklėtojoms ne pyragai, o mano požiūris kiek keičiasi. Taip pat abi įvardinom miško sodelio specifiką – ten kaip ir nėra išskirti šnekučiai. Tam nėra sąlygų. Viskas suprantama.

Vadinasi tik po kelių mėnesių, pasibaigus adaptacijoms ir įsivažiavus rutinai, šnekučių veikla ryškiau skirsis nuo mažulyčių. Tai teikia vilties, o ką pamačiau sodiečių aukšte, patiko viskas, gaila be galo, be krašto, kad ten nepatenkam.
Antroji ir trečioji dienos šiek tiek šviesesnės, o štai mano vaikas apsiraudojo. Porą dienų verkęs mažuliukas šiandieną nebebuvo toks graudulingas, o viena mergaitė ir trečiąją dieną verkė mamos. Verkimo buvo dar mažiau ir jau antrą dieną su malonu stebėjau, kaip auklėtoja didžiausią verksniuką nusiveda kitur nuraminti. Labai gerai ir tai, jog steigėja dažnai aplanko sodelį ir ,,laiko ranką ant pulso".
Taip pat, kaip čia pastebėjo vienas tėvelis dėl ligų, neprieštarauju, tačiau ir pačiam –nete yra prašymas tėvelių gerbti kitus ir nevesti vaikučių su pūlinga sloga. Kaži, aiškiai žalia tąsi sloga, kurią matau trečią dieną, yra pūlinga.

Vėlgi pabrėžiu, kad tai tik vienos dienos pastebėjimų postas, o ne žodžiai apie visą darželį. Apie darželį galėsiu aiškiai pasisakyti tikrai ne per kelias dienas ar per mėnesį. Todėl ir labai džiaugiuosi kitų atsiliepimais
Papildyta:

Be abejo.
Del erdviu nesimaiso. Misko sodelyje yra viena erdve mazuliukams, kita erdve sodieciams. O palepeje - bendra erdve bendrai veilai, jei viska teisingai suziurejau.
Pas mus ir yra tai, jog didieji vaiksto nevarzomi i WC, o stai mazuliai atitverti vartukais ir negali eiti....

Man tas pratinimas baisokas - kiekvienai mamai vaikas yra savas vaikas

Papildyta:

Ne taip. Ji tiesiog pasake, kad nebegali ten priimti daugiau vaiku, o ir eile nemaza laukianciuju ten. Kaip supratau (nors velgi neuztikrinu), mano vaikas vyriausias tarp mazyliu. Taciau ugiu ir smulkumu nesiskiria nuo ju (beveik 2,5 m ir tik 87 cm ugio)
Siandiena pas dickius buvo nerealu: vaikas ten piese, stebejo aplinka, bande kalbetis su kitais, papiesus sudejo savo kreidutes atgal, pati vale lenta, po poros berniuku surinko isdrabstytus daiktus. O steigejos akivaizdoje pati viena lipo laiptais, prausesi rankas, nusprende issiplauti savo pridaryta puoda (tik is nezinojimo, kur pilti, bande i dusa, neleidau), graziai deliojo korteles i dezute ir i dezutes dangtuka...
Uztat grizus namo, dabar puikiai bando taikyti su mazyliais matytus iprastus vaizdus: ismete ir nebesirinko savo daiktu, nebesidejo rubeliu i vieta, eme reikalaut, kad rengciau, nors rengdavosi pati. Kadangi ji ne pirmas vaikas, ta pati stebejau, kai vyriausiasis eme megdzioti jaunesniji. Seimoje augant vaikams toks ,,regresas" (per stiprus zodis, taciau nesugalvojau kito) neisvengiamas, naturaliai nesinori to gauti darzelyje.
Zinoma, steigeja teisi, jog savipagalba dar ne viskas. Svarbu ir bendravimas su kitais. Taciau matyt nebusiu keista mama (butent mama), noredama, kad vaikas mokytusi is didesniu.

Vaikas, nors tris pusdienius buvo su manim, liko dirglesnis, nakti eme blaskytis, rekauti, nors ismiegodavo anksciau be problemu. Kiek gebu pazinti vaika, ji gasdina pasikeitusi ir nepazistama aplinka - ima sokinet naktim. O stai daug intensyvios veiklos visiskai neglumina - miege tai niekaip neatsispindi.
Nezinau, kaip bus, kai paliksiu viena.
Papildyta:
Labai viliuosi, kad ta pati ir as galesiu pasakyt

ar teisingai supratau, kad jei vaikas serga, vis tiek moket reikia pilna mokesti?
kelis privacius apziurejau, bet niekur tokiu salygu dar nesiule

Taip Nereikia moketi uz maista.

Visiskai su Jumis sutinku: man irgi kaip mamai norejosi, kad mokytusi is didesniu, juolab, kad ir rezultatas to buvimo tarp vyresniu yra akivaizdus
O vietu nera tik cia, Antakalnio Sode, ar ir Zveryne (Snekuciu grupeje)? Gal rastumet kompromisini varianta, jei ten vietu esama

Labai labai labai noreciau tokio kompromisinio varianto. Taciau puikiai suvokiu, kad ten nera salygu - arba mazyliai su keliais snekuciais, arba dickiai su keliais snekuciais - grupes uzpildytos, tarpinio varianto nera Belieka viltis, kad po adaptacijos, po Naujuju, siek tiek kitokia dienele lauks tu vyresniu vaikuciu.
Miskelis salia musu. Seimoje turint viena auto, kuriuo vazineju ne as, iki Zveryno kapstytis rytais sudetinga, be to, ir darbai ne pakeliui.
Beje, net ir darbo laikas nuo 7.30 liudina. Gerai, jei darbas prasideda 8 ir nuo darzelio nera toli. O jei darbo laiko pavelinti neimanoma ir laukia ilga kelione per kamscius, kurie mieste vieni didziausiu nuo 7.30 Apie tai dar nesikalbejau, sia akimirka tai dar neaktualu, bet neabejotinai bus aktualu veliau.

Įdomiausia, kad pokalbio metu buvo pasiūlyta įsirašyti į eilę pas dičkius. Esą jau lankantiems visada būna pirmumas. Nežinodama greitom, ką atsakyti, neatsakiau, bet vėliau vistik paprašiau įrašyti.
Gavau atsakymą, jog matyt nebelankysim lėliukų grupės, bei pasiūlymą grąžinti pinigus.
Kaip nepatogus daug kalbantis žmogus, atveriantis per daug informacijos? Ar kaip trukdanti darbui mama, ieškanti pagalbos priimant geriausią sprendimą vaikui?
Kas be ko, ir pokalbio metu išgirdau itin mandagiai ir labai labai diplomatiškai išsakytą siūlymą nelankyti, jei nepatinka, bet iki dabar jo nesureikšminau.

Ką atsakyti - nežinau. Ypač po tokio klausimo. Nes šiuo metu suprantu, jog atsisakius lėliukų, dičkių grupėn tikrai nebepateksim: net jei ir bus vieta, mums jos tikrai nebus

Ketvirtoji diena.
Jei pirmas tris dienas išgyvenau didžiulį nerimą ir abejones dėl savo sprendimo, kuris iki pabuvimo viduje tikrai nekėlė abejonių, ar leisti vaiką į darželį, tai dar ir šiandieną nesu tikra, kad elgiuosi teisingai savo vaiko atžvilgiu. Todėl pirmas tris dienas daugiausia rašiau apie save. Man sau pačiai būtina tą suvokti, kad galėčiau nebevarginti savęs klausimais ir abejonėm, o sutelkti visas jėgas padedant mažyliui išgyventi adaptacinį laikotarpį.
Beje, nepaisant mano aprašytų trijų dienų įspūdžių, daug minčių bei abejonių kankino mane, bet ne vaikutį, na, išskyrus šiek tiek ,,sunerimusias“ naktis su trumpais paverkimais per miegus bei kitus nedidelius ženklus, kurie kolkas visai nereikšmingi. Jei pirmą dieną teko šluostyti ašarytes ir nešant pirmyn įtikinėti, kad man reikia nueiti pasikalbėti su teta ir reikia eiti kartu, tai kitas dvi dienas tai buvo jauki kelionė pirmyn. Šiandieną buvo dar sunkiau anksti atsikelti (šios savaitės kėlimasis prasideda 1,5-2 valandom anksčiau, nei įprastai, tai nėra labai lengva (bus puiku, kai spalio pabaigoje pasuksim laikrodžius). Vėlavome, todėl vaikas pats skubiai papusryčiavo (tiesą sakant tai buvo tik du šaukštukai varškytės, o košės net įkalbinėjant nepalietė) ir, paklaustas, ar eisim į darželį, pasakė, kad eisim. Ir dar prisiminė, kaip vakar rėkė: aaaaaa. Kodėl parėkė, sakė, jog nežino, bet gal buvo pikta.
Tiesa, jau vakar planavau valandų palikti vaiką trumpam vieną trečiąją dieną. To įgyvendint nepavyko: kol su visais pasikalbėjau man rūpimais klausimais, atėjo laikas rengtis į laukutį. Pažaidėm ir ten, tačiau šįkart pasigirdo šiek tiek minorinės gaidelės vaiko balse, pasirodė trumpi įprastinio zyzimo, kai nėra kuo užsiimti, debesėliai.
Diena daržiuke pasirodė tokia pati, kaip antradienį ir trečiadienį. Auklėtojos labai malonios, jautriai reaguojančios į prašymus ir besistengiančios dėl vaikų. Kadangi atėjom vėl vėluodami, nuolatinio verksmo ir neturėjimo ką veikti epizodų nemačiau.
Šiandieną viena auklėtoja mane paguodė, kad jos bendraamžių bent keli (man jie visi žymiai jaunesni atrodė, išskyrus netrukus kitur išeisiančią mergaitę). Vaikas ryte jau bandė pradėti kovą už savo teises suptis ant arkliuko, o kadangi prakutus, išbandė ir pasimosavimą rankomis, ginant savo privatumą. Nusprendžiau, kad tai gerai (ne kad mosuojasi rankomis (tą daro itin retai, pabandymui), ko pati netoleruoju ir daug aiškinu, bet tai, jog vaikas šiek tiek suaktyvėjo,- vadinasi mažais žingsniukais bando priimti aplinką). Po geros valandos pradėjau dairytis momento, kada galima būtų palikti, tačiau aptartasis su auklėtoja planas, jog atsisveikinu, kai vaikas kažkuo aktyviai užsiėmęs ir tuo metu jam padeda auklėtoja, nepavyko. Gaila, žinoma. Beliko pabučiavus pasakyti, kad grįšiu ir palikti įgarsintą bei besiveržiantį vaiką pas mane ant auklėtojos rankų. Tas riksmas buvo pilnas nuostabos, netikėtumo, išgąsčio ir baimės.
Šioje vietoje susiduriu su adaptacijos problema, kuri labai gerai žinoma, apie kurią esu tiek skaičiusi ir seniau, ir dabar, tiek išbandžiusi praktiškai su vyresniais savo vaikais (jie ėjo didesni, todėl adaptacija tetruko vos kelias dienas ir nekėlė jokių rūpesčių).
Todėl širdį drasko ne pats riksmas ir išsiskyrimo faktas, o tai, ką parašiau. pirmoje pastraipoje.

Einu pasiimti vaiko

Tai, kad daugelyje privaciu jis toks
Ar zinote kuri privatu, kur butu anksciau (kiek as ju aplankiau, tokio nepavyko aptikti)? As tai is kaimynes zinau tik valstybini toki, i kuri priima nuo 6:30 (tai tada tikrai Jums reiketu valstybinio, jei tai bus ateity problema - darzelio pradzia nuo 7:30)



Manyciau, vaikas tiesiog kaip veidrodis atspindi Jusu pacios emocijas O amzius cia nelabai prie ko: maniskis pradejo eiti nuo 1 m. ir 11 men. ir, kaip jau rasiau, nieko skausmingo nebuvo, o dukryte - kaip ir "islaikant visus standartus" 3 m. ir 1,5 men., bet buvo daug visko daugiau ir sunkiau, kol priprato
Matomai, man paciai buvo sunkiau ja isleist (vis gi, pirmoji pradejo seimoje eiti i darzeli), o del sunaus jau buvau absoliuciai rami ir zinojau, kad tikrai bus juo pasirupinta ne blogiau nei namie
Siulyciau ir Jums atsipalaiduoti bent kiek ir siek tiek mintis pralaisvinti, skiriant bent tas kelias valandas, kol nesate su vaiku, grynai sau, o ne apmastymams ir nuolatinei analizei, kas vyko "ne pagal plana" Nes visa seima juk jaucia Jusu nerima ir nuotaiku kaita, ne tik tas mazasis, kuris eme pratintis i darziuka
Dar draugiskas patarimas butu - pasikalbeti apie tai su psichologu vaiku (yra ir nemokamu): tikrai padetu susidelioti visas mintis tvarkingai ir butu kur kas ramiau (nes rasymas cia forume gal ir yra savotiska terapijos forma, bet tikrai neatstos to, ka duotu profesionalaus specialisto patarimai siuo klausimu).
Nepergyvenkite taip stipriai, viskas tikrai bus gerai