Neištikimas vyras "pletkų" lygyje.

Labas visoms!
Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko pradėti... Pradėsiu gal nuo to, kad nesu naujokė šiame forume, tiesiog prisiregistravau nauju slapyvardžiu tam, kad likčiau neatpažinta senbuvių draugių, kolegių. Mano nerimo istorija tokia...
Su vyru pažįstami esam jau dešimtmetį, santuokoje trys metai. Susipažinome per vieną grožio konkursą, kuriame laimėjau prizinę vietą. Jis pametė dėl manęs galvą. Žinojau, jog yra vedęs ir turi sūnų, taigi nesileidau merginama. Po kelerių metų, taip sutapo, kad įsidarbinau toje pačioje kompanijoje, kurioje dirbo jis. Viskas prasidėjo iš naujo: skambučiai, žinutės, kvietimai pietų, vakarienės, gėlės ir pan. Nepasidaviau. Pusmetį. Nežinau, kas nutiko, bet vieną dieną supratau, kad jam vis dėlto pavyko pavergti mano širdį. Nors neseniai buvau išsiskyrusi su ilgamečiu draugu, pirmąja savo meile, ir buvau prisiekusi bent metus laiko pagyventi sau ir dėl savęs, neveltui liaudies išmintis byloja: "nespjauk į šulinį...". Aš įsimylėjau! Juodai!!! Pradėjom susitikinėti. Trumpalaikiai pasimatymai nejučia virto kartu leidžiamais savaitgaliais, neilgtrukus ir savaitėmis. Atsipeikėjau tuomet, kai kolektyvas pradėjo šnabždėtis apie mus. Nieko nuostabaus, juk gyvenam ne taip ir dideliame LT miestelyje. Keista, kad jo žmona visą tą laiką tylėjo, nes visi kiti apie mūsų romaną jau žinojo. Nenoriu išsiplėsti, bet atsitiko taip, kad jis oficialiai išsiskyrė ir atsikraustė gyventi pas mane. Po poros mėnesių jau turėjome nuosavą būstą, aš baigiau studijas universitete, palypėjau karjeros laiptais. Taip ir gyvenome, kol... Vieną dieną abu supratome, jog norime įteisinti gražius savo santykius. Susituokėme. Medaus mėnesiui išvykome paviešėti pas jo vaikystės draugus į Italiją. Grįžusi, sužinojau, jog laukiuosi. Buvome tokie laimingi, kad nemoku žodžiais apsakyti! Deja, neilgai. Nėštumas nesivystė. Po abrazijos išgyvenau sunkią depresiją, netekau daug svorio. Vyras visad buvo šalia. Praėjus metams atsirado galimybė pakartoti "medaus mėnesį" Italijoje, tačiau vyras negavo atostogų. Paiūlė vykti man vienai. Nenorom, bet sutikau, nes maniau atsipalaiduosiu, paillsėsiu, užsimiršiu... Kartu pasiėmiau mamą. Atostogoms einant į pabaigą, eilinį vakarą "kokteiliuojantis" su ta vyro vaikystės drauge, ji prasitarė, kad tarp jų buvo romanas, kai vyras gyveno su pirma žmona. Ji pasakojo, kad ilgai svarstė, ar sakyti man tai. Buvo apsvaigusi, todėl kalbėjo kalbėjo kalbėjo... Su visomis detalėmis. Sakė, kad labai nustebo, kai jis atsivežė mane į svečius ir pristatė kaip savo gyvenimo meilę, o juk ir jai kažkada kartojo tokius žodžius. Nenoriu labai išsiplėsti, pasakysiu tik tiek, kad pykau ne todėl, kad visa tai kadaise nutiko, juk manęs tuo metu jo gyvenime dar nebuvo, bet todėl, kad jis man nieko apie tai nėra net užsiminęs ir išdrįso nusivežti ir pristatyti mane savo buvusiai meilužei.
Grįžusi iš kelionės, vyrui kurį laiką nieko neužsiminiau, nors jis iškart pastebėjo, kad kažkas ne taip... Vieną vakarą, gurkšnojant vyną, neiškentusi viską susakiau. Jį ištiko šokas! Bent taip atrodė. Aišku, viską neigė, šaukė ant manęs, kad aš tikiu tokiomis nesąmonėmis. Pradėjau galvoti, gal ta moteris jį tiesiog įsimylėjusi, gal pavydi man jo meilės, dėmesio, kurio pati šeimoje neturi, todėl ir kuria intrigas. Tiek to. Praėjo tam tikras laikotarpis, ir viskas tarsi užsimiršo. Su "italais" nuo to sykio nepalaikome jokių ryšių, nors ji kelis sykius dar bandė man rašyti, skambinti, kartojo, kokia esu nuostabi moteris, kaip mane pamilo jų vaikai ir, kad nepaprastai brangi esu jų šeimai, visad laukiama svečiuose... Tiesa, viena, be vyro.
Pamažu, rodos, gyvenimas stojo į savo vėžes. Nė karto nekilo abejonių dėl vyro neištikimybės. Matau, kaip jis nužvelgia mane pavydžiu žvilgsiu, kai koks kitas vyriškis parodo dėmesį, kaip rūpinasi manimi, kai nutinka kas nors negero, lovos reikalai, nenoriu girtis, bet vis dar tokie karšti kaip pirmaisiais pažinties mėnesiais. Tikrai viskas puiku!
Neseniai visai atsitiktinai nugirdau gandus, kurie mane, tikrąja to žodžio prasme, pribloškė. Mano vyras susitikinėja su moksleive. Iš pradžių nenorėjau tikėti, nes realiai nemačiau "prošvaisčių", kada jam nuklysti į kairę, bet, kita vertus, neapleidžia mintis - o jei tai tiesa? Žinau aš tą panelę. Ji pagarsėjusi kaip laisvo elgesio mergina, ne sykį įsivėlusi į reikalus su vedusiais vyrais, kitaip tariant, jauna kvaila "barakuda". Tiesa, gana išvaizdi juodukė ir daug jaunesnė už mane. Istorija tarsi kartojasi... Vyras vėl paneigė gandus, užsipuolė mane, kad neturiu, ką veikti, apart tikėjusi bobučių pliurpalais, liepė įrodyti, jei tai – tiesa. Kaip aš galiu įrodyti, jei pati savo akimis nemačiau, o ir abejonių dėl vyro neištikimybės tikrai niekad nekilo. Bet iš kur tuomet atsirado tokios kalbos? Aišku, mano vyras užima gana autoritetingas pareigas ir yra gerai žinomas žmogus miestelio bendruomenėje. Sakau, gal tai – kažkieno eilinė intriga sukiršinti mūsų šeimą? Bet net neįsivaizduoju, kam tai būtų naudinga... Buvusi jo žmona atkrenta, nes gyvena kitame mieste, sukūrė naują šeimą ir tikrai negalėtų kerštauti, juolab per tokį atstumą. O daugiau? Atrodo, neturim priešų, su visais gražiai sugyvenam. Bandžiau aiškintis, kas ir kaip, bet niekas jokių konkrečių faktų nepateikia. Tai kažkas matė juos kartu važiuojant, kažkam ji pati prasitarė apie jųdviejų romaną... Vyras galvą guldo, kad net nepažįsta tos merginos, sako, jei tau taip reikia, gali daryti akistatą. Nenoriu žemintis prieš kažkokią „malalietką“, bet nerandu sau vietos, visokios kvailos mintys lenda į galvą, pradėjau nepasitikėti vyru, ko iki šiolei nebuvo. Matau, kad jis jaučiasi visiškai ramiai, o aš einu iš proto. Jei tai ir netiesa, gėda, kad tokios kalbos sklando miestelyje, toks įspūdis, kad žmonės už nugaros iš manęs juokiasi. Aišku, gal aš ir perdedu, gal pernelyg dramatizuoju... Bet kažkaip per daug sutapimų: ta vaikystės draugė, dabar ta mergina ir šiaip, kiek anksčiau teko girdėti, nebuvo jis šventasis. Bet, kas buvo prieš mane, manęs nedomina, man ramybės neduoda šiandieninės kalbos, kurios kone tapo „antimi“.
Mielos moterys ir merginos, prirašiau čia beletristikos, bet vis tiek labai noriu išgirsti Jūsų nuomonę. Ar nusispjauti į kalbas ir tikėti savo vyru, kuriuo abejoti, rodos, nėra jokio realaus pagrindo? Gyventi pilnavertį šeimyninį gyvenimą, kokį gyvenom iki šiolei nekreipiant dėmesio, ką pikti liežuviai plaka? Ar vis tik kalbos iš niekur nieko neatsiranda?
Iš anksto dėkinga už Jūsų nuomonę. Patikėkit, man tai be galo svarbu.

Na man atrodo, kad kalbos iš "niekur ; neatsiranda. Jis su jumis išdavė pirmą žmoną, tai kodėl jūsų negalėtų išduoti? Juk sako, kad pirmas kartas sunkiausias, o paskui jau azartas
O dėl prisipažinimo, tai būt kvailas, kad po " viena boba sakė" imtų ir visą teisybę jums išklotų

Visi tie vyrai nekalti, bet nematau pagrindo nervuotis anksčiau laiko...gyvenkite toliau

Aš ir gi linkusi manyti, kad kalbos iš niekur nieko neatsiranda . Kodėl apie mane niekas neskleidžia panašių gandų? Na, gal ir nesu toks viešas asmuo miestelyje kaip mano vyras, bet visi žino, jog esu jo žmona, be to, tituluota gražuolė . Nesureikšminu pastarojo fakto, bet tai - ideali "trąša" kažkokioms "kalboms", nes vyrų dėmesiu tikrai nesiskundžiu.
Sakiau vyrui, kad, neduok Dieve, yla išlįs iš maišo ir gandai pasitvirtis, tuomet tikrai teks padėti tašką mūsų santykiuose. Jau pavargau nuo tų plepalų! Jis labai ramiai sureagavo, teigė, kad, jei tai būtų tiesa, visiškai suprastų mane dėl tokio apsisprendimo. Na, matau, kad jis 100% ramus, nė kiek nepergyvena dėl sklandančių kalbų, net juokiasi. Sakoma, jei vyras jaučia kaltę, "svyla" jo užpakalis, labai greit išsiduoda, o maniškis ramus kaip belgas, nieko neįprasto nepastebėjau: nei meilesnis, nei lipšnesnis tapo, nei atšalo.
Kaip man išsklaidyti tas abejones arba sužinoti tiesą?

Jei kazkas kuria intrigas, kad sukeltu pas jus galvoje bardaka - tam zmogui mpavyko. Jei jusu vyras itakingas zmogus naturalu, kad turi is priesu... Zodziu, turbut butu protingiausia gyventi kaip gyvenus ir neimti i galva, jei namuose pokyciu nepastebejote, viskas tvarkoje, tai koks tikslas nervintis.
PArasiau ir zinau, kad pati kone neissiaiskinciau, tol nenurimciau. PAsisnekekit su ta moksleive. Ta as tikrai padaryciau

Kiekvienam pletke būna dalis tiesos. Kalbos iš niekur šiaip nekyla.

Tiksliai pavyko! O mano vyras - ne tiek įtakingas, kiek žinomas. Ne meras, ne seniūnas ar bendruomenės pirmininkas, tiesiog garsios įstaigos direktoriaus pavaduotojas. Apie tariamus priešus kažkaip nepagalvojau, nes, kiek žinau, žmonės jį gerbia, vertina.
Bandau neimti į galvą, bet... Va, šiandien jis pareiškė, kad važiuoja į darbą, nes turi skubių reikalų, o aš iškart su įtarinėjimais, nuotaikos - 0. Jis klausia, kas yra. Sako, jei netiki, nepasitiki, skambink į laidinį darbo telefoną, kad įsitikintum, jog esu ten.
Pasišnekėti su ta moksleive man reikštų nusižeminimą, kurio negaliu "perlipti". Nerimstu, noriu išsiaiškinti, tik kol kas, deja, nežinau, kas tų kalbų pradininkas.

Jeigu jau įtrinėjat, tai įtarinėkit tyliai, kol įrodymų neturit, o pagrįsti ar nepagrįsti priekaištai vyrui greitai gali nusibosti, taip, kad visos baimės gali ir realybėje įsikūnyti.

O gal tikrai bandyti pasišnekėti su ta mokinuke? Bet turiu įtarimą, kad ji viską neigs. Kuri nusidėjėlė prisipažintų žmonai, jog su jos vyru turi romaną? Vyras, kaip minėjau, neprieštarauja net gi akistatai trise, kad išsklaidyčiau savo neva nepagrįstas abejones. Ir gėda, ir bėda!
Papildyta:


Kaip aš galiu įtarinėti tyliai, jei visi aplink "pilna burna" apie tai šneka?! Viena bendradarbė prieš kelias dienas jam pirmam apie tai užsiminė, perspėjo, jog sklando negeros šnekos. Vyras man nepasakojo apie tą pokalbį, sužinojau iš kitų "šaltinių". Įrodymų neturiu ir, ko gero, neturėsiu, nes, kaip sakoma: "nepagautas - ne vagis".
Jei tokios kalbelės sklistų apie mane, tiksliai žinau, vyras taip pat nesėdėtų rankų sudėjęs, siektų išsiaiškini tiesą.

Nu ne, nesižeminkit Juk jeigu kas yra tarp jų, tai susitarę viską neigs, o jeigu nėra - mokinukė išsijuoks ir tada ne tokie gandai sklis Liktumėt kvailės vietoje.
Pritariu Sirenetės nuomonėi, įtarinėkit tyliai, yla išlys iš maišo

Nu jeigu jūsų tikslas išsiskirti su vyru, tai priekaištai, akistatos ir įtarinėjimai tikrai geriausia išeitis.

Kaip aš galiu įtarinėti tyliai, jei visi aplink "pilna burna" apie tai šneka?! Viena bendradarbė prieš kelias dienas jam pirmam apie tai užsiminė, perspėjo, jog sklando negeros šnekos. Vyras man nepasakojo apie tą pokalbį, sužinojau iš kitų "šaltinių". Įrodymų neturiu ir, ko gero, neturėsiu, nes, kaip sakoma: "nepagautas - ne vagis".
Jei tokios kalbelės sklistų apie mane, tiksliai žinau, vyras taip pat nesėdėtų rankų sudėjęs, siektų išsiaiškini tiesą.
[/quote]


O pati tos bendradarbės paklausti negalit, iš kur tokios kalbos sklinda. Beje, vyras jums nepasakojo. kodėl kyla klausimas. Aišku, sakys, kad nenorėjo jūsų nervuoti. Beje, pats vyras, jeigu jis nekaltas, turi stengtis, kad tokios nesamoningos kalbos nesklistų