Trumpai kalbant, traukiant protinį dantį buvo pažeistas trišakis (apatinės šakos) nervas, jį skauda iki šiol, tačiau po operacijos, atliktos Franfurte, skausmas pamažu rimsta. Jau 2 mėn. nevartoju nuskausminamų ir iš skausmo sienom laipioju tik po eilinės sąkandžio korekcijos, nes tos procedūros vėl išjudina rimstantį nervą. Nepaminėjau, kad danties šalinmo metu buvo taipogi išnarintas žandikaulis, pažeista sąnario kapsulė, ko pasekoje susiformavo netaisyklingas sąkandis, o ištisai kramtant viena puse, stipriai nudilo dantys.
O dabar smulkiau, nors neįsivaizduoju, kaip visą savo neviltį ir ilgus sąžiningo ir kompetentingo specialisto ieškojimus sutalpinti komentare...Taigi prieš 2 metus Žalgirio kl. ištraukė protinį dantį - skaudantį, ne iki galo išdygusiį, bet jau pradėjusį gesti, jis buvo pasviręs į kitą dantį, o šaknis buvo "apsikabinus" trišakį nervą. Odontologė nusiuntė į Žalgirį, nes prigąsdino, kad operacija bus sudėtinga, truks keletą val. ir savaitę reikės gulėt. Odontologų visai nebijojau (anksčiau), užteko 1 artimo žmogaus rekomendacijos ir drąsiai nulėkiau pas chirurgą kuris ištraukė dantį per 20-30 min., tiesiog stomatologo kėdeje. Sesutė laikė galvą,o chirurgas iš visų jegų tąsė dantį, bandydamas jį ištraukt. Iešodamas šaknies kažką timptelėjo - nepaisant visų nuskauminamų, pašokau kėdėje. Oi velniaus, pasakė, atrodo tau nervą nuroviau. Tada dar nesupratau, ką tai reiškia...Žaizda gijo sunkiai, buvau sutinus keletą sav., skaudėjo žiauriai, mėlynės ant veido, kaklo ir net krūtinės srityje laikėsi virš mėn. Po mėn. prasidėjo stiprūs žandikaulio skausmai (odontologai patarė gert Ibufena, po to Nimesilį), pusę metų nejaučiau pusės apatinės lūpos ir dalies smakro. Pažadėjo, kad dar po pusmečio tikrai viskas atsistatys, todėl nepanikavau, gėriau B grupės vitaminus, praėjau spec. procedūrų kursą. Kai skausmas tapo nebepakeliamas, pradėjo žiauriai tarškėt žandikaulis, su kiekvienu prasižiojimu, kramtymu ir netgi kalbant tarsi išnirdavo žandikaulis ir daugiau nei pusę dantis pakrypo sąkandis, nuėjau pas kitą gan žinomą Žalgirio žand. chirurgą, kuris į mano klausimus apie galimas operacijas, netgi gydymą užsienyje, atrėžė, jog niekur pasaulyje tokios problemos neišgydomos. Kad visokios žandikaulio korekcijos, sukandiminės plokštelės ir kapos yra visiškai neefektyvu. Ir danties traukimas atseit čia nekaltas (iki tol niekuomet nejaučiau jokių žandikaulio skausmų, netgi traškesių, o sąkandžiu buvau patenkinta), na davė suprast, kad čia kaip ir natūralus žand. sąnarios susidėvėjimas ir dantų nudilimas, mat jau ir amžius toks (tuomet man buvo 30...). Išrašė Movalio ir paleido namo. Taip praradau dar gerą pusmetį, gėriau nuskausminamus ir nustojau ieškot pagalbos. Deja kasdien skaudėjo vis labiau, vienas žandas pasidarė pastebimai didesnis už kitą, nuskausminamus vartojau jau saujomis, verkdavau iš skausmo, visur ieškojau pagalbos, t.p. internete ieškojau panašių atvejų, klausinėjau pažįstamų. Taip atsidūriau pas jau trečią chirurgę Žalgiryje (kai nueidavau į privačią kliniką, visi pamatę pasekmes išsigąsdavo ir vėl siųsdavo atgal i specializuotą Žalgirio kl.). Pora mėn. ji manęs labai gailėjo, pripažino kolegos klaidą (žinoma ne raštu), darė man skausmo blokadas, nusiuntė pas ortodontę, kuri iškart pamatė, kad sąnarys išvažiavęs iš vietos. Dar apie 1 mėn gėriau Žalg. neurologės išrašytą finlepsiną - suprastėjo atmintis, sunku buvo vairuoti, dirbti, ištisai migdė, o svarbiausiai, nemažėjo skausmas. Vėliau dar išrašė antidepresantų, nes atseit prie trišakio nervo skausmų juos labai rekomenduojama vartot kartu su finlepsinu... Nepasikentus nuėjau į kitą įstaigą pas neurologę, ji pasiūlė finlepsiną pakeist silpnesniu vaistu, o antidepresantų atsisakyt (kad Žalgirio kl. gydymas mano atveju nebuvo tinkamas, vėliau patvirtino ir Kauno, ir Vokietijos medikai). Gydančioji chirurgė mane apšaukė, pareiškė, kad jeigu jau gydausi pati, tai ko aš iš jos noriu ir išstūmė iš kabineto. Tuo metu intensyviai ieškojau pagalbos užsienyje, tai dar 3-4 sav. laksčiau paskui tą chirurgę, kad surašytų man bent kažkokią diagnozę, kurią galėčiau išsiverst ir isšiuntinėnt užsieno klinikoms. Galų gale surašė: "pacientė galvoja, kad jai pažeistas nervas ir išnarintas žandikaulis, tačiau aš manau, kad tai psichologinės problemos". Kai jau buvau berods visiškai sužlugdyta, nusišypsojo laimė surast porą labai šviesaus proto medilų KUK: pas vieną prof. apie 1,5 mėn. važinėjau 2k/sav. Išgėrus krūvas vaistų, padarius gerokai efektyvesnių skausmo blokadų situacija pagerėjo, tačiau deja tik laikinai. Tuomet kauniečiai suprato, kad prie visų bėdų dar gali būt užakęs nervo kanalas, kas spaudė ir taip jau stipriai pažeistą nervą, nes skausmas buvo net iki pykinimo. Taip ir buvo: tai patvirtino nuotraukos, o vokiečiai netgi rado traukto danties kaulų nuolaužų. Buvau jau pasiryžusi operacijai Kaune, tačiau netikėtai teko nukelt operaciją, o per tą laiką savo dabartinės sąnario gydytojos dėka susisiekiau su prof. Vokietijoje, kuris gavęs mano nevilties kupiną laišką sutiko priimti jau po savaitės...Taigi ačiū jam už sėkmingą (tikiuosi:) kanalo platinimo ir nervo atstatymo operacija, tačiau dar laukai labai didelis darbas atstatant žandikaulio padėtį, o tie visi darbai iš naujo sudirgina nervą, kad jūs žinotumėt, kas tai per skaumas...Dabar galvoju, kad neišrauto protinio danties skausmas kartu su visais tinimais buvo visiškas niekis: juk išgeri antibiotikų ir praeina...
Na bet gal kaip nors išsikapstysiu...Kada nors:)O kodėl parašiau? Kad atidžiai labai rinktumėtės chirurgus ir prisimintmėte, jog valstybinėse poliklinikose įvykusi klaida bus tik jūsų pačių problema...Ir dar norėjau pasidalinti šia pamokančia istorija, nes iki šiol jaučiu dėkingumą savo virtualiajam draugui, kuriam esu dėkinga už neapsakomą moralinę pagalbą. Viena prieš pusę metų rasta Čikagoje gyvenančio lietuvio istorija (jam Čikagoje buvo padaryta operacija, nors LT gydytojai jau buvo patarę kreiptis net į psichiatrus - kam čia sau ligą išsigalvojo...?) su laiminga pabaiga įkvėpė nenuleist rankų, ieškot pagalbos toliau ir neimt giliai į širdį kai kurių medikų įžeidinėjimų. O jų prisiklausiau tikrai nemažai. Matyt taip pas mus bandoma paslėpti didžiulė nekomeptenija, jau nekalbant apie visišką nežmogiškumą.
Tiesa, labai džiaugiuos, kad operavausi Frankfurte, kadangi Kaune nėra apartūros, galinčios operaciją atlikt išorėje, taigi prie visų savo bėdų dar turėčiau randą per pusę žando. Nors KUK dirbantys medikai tikrai verti didžiausios pagarbos.
