Taip, kol vaikas mažas, viskas tėvų rankose. Kaip auginsi - taip turėsi. Iš tiesų, pamenu per gyvenimą sutiktų keletą vaikų, kurie bijojo mažo šuns, bet ir vaikai buvo mažiukai, 2-3 metai. Ir tai tėvai neleido bijoti: paaiškindavo, kad nekanda, pažiūrėk koks mažutis, mielas ir pan. Na, vienas tėvukas tai nelabai diplomatiškai, aprėkė kone vaiką, maždaug būk vyras, ko čia bijai, gi tas šuo koks mažas ar pan., bet esmė ta, kad net nedaleidžia iki tokių baimių, veja jas šalin. Aišku, jei vaikas jau porą kartų nukentėjęs, tai reikia elgtis kitaip, bet tikrai ne šitaip nusiteikti ir įsikalti iš anksto, kad kiekvieną šalia arti praeinantį reikia purkšti

tai ne žvėrys, tai naminiai augintiniai. Dažniausiai durno šeimininko durnas šuo iš tolėliau matyti, kad jau ardosi, tai galima pasukti kita kryptimi.
Bet aš galvoju, kad šiuo atveju čia daugiau baimė mamytei, kuri nenori jos pripažinti

O be reikalo... taip ir vaikui viskas pereina...
Dar atkreipčiau dėmesį į tai, jei kas tikrai turi bijoti šunų, tai greičiau šeimininkai su šunimis vieni kitų, nes pirmiausia šunys linkę peštis tarp savęs, o ne su žmonėmis. Žmones pastebi dažniausiai tik kažkokius netokius, 'pavėpusius', rėkaujančius, besistumdančius, kai kurie šunys nemėgsta storų, krypuojančių, su dideliais maišais, dviratininkų, paštininkų, bet mamytės su vaikais manyčiau, kad labai reto šuns 'meniu' įrašyti