Mokykla, kurioje mokytojai nemoko vaikų

Na žiūrint apie kurią visuomenės dalį kalbi - va Vaižgantei gaila mokytojų, kad jie mažai uždirba, užtat "pirmenybę atiduoda" daugiau uždirbantiem statybininkam. Pati kaip visuomenės dalis žmogų vertinu ne pagal jo išsilavinimą, o pagal žmoniškumą, bet mokslą vertinu pati ir tikiuos, kad jį vertins ir mano vaikai... Tai kas čia ta visuomenė? Ir kodėl ta amžinai pasikartojanti mintis, kad "kažkas kažką spaudžia" - na mano tėvai norėjo, kad baigčiau aukštąją, bet ir pati to norėjau. Spaudimo nepatyriau. Mokslas kaip smegenų mankšta labai sveika
Paskutiniame poste ne tėvų "nervatriopkę" dėl egzaminų turėjau, o tai, kad psichinė sveikata ir egzaminai neturi būt vienas kitam priešingi dalykai. Va čia reikia kreipti dėmesį (kaip tai padaryti), o ne į tai, kad vardan vaiko psichinės sveikatos atsisakyti mokslo. Visuomenė dabar tokia...žinių, informacinė ar kaip bepavadintum...ir vaikas kurias jas gali turėt, bet nepasiims, vieną dieną pasijus "loozeriu", turiu labai artimą pavyzdį brandaus amžiaus žmogaus, kuris su visais savo metais karts nuo karto išsitaria, kad pergyvena jog tėvai jam nesuteikė išsilavinimo, nes galvą galvotą turi
Pamenu vieną mintį - "prašyti iš vaiko mažiau, nei jis gali, lygu įžeisti jo žmogišką orumą"....
Aš kažkodėl tikiuosi, kad ir Artūras kalba ne apie mokyklą, kurioje nereikės mokytis, bet apie mokyklą, kurioje bus daroma viskas, kad vaikas pats norėtų mokytis (kad ir kaip idealistiškai tai skambėtų).
O frazė "mokomės gyvenimui, o ne egzaminui" mano galva tėra viena iš skambių, bet realiai nelabai ką ir reiškiančių frazių. O ir vėl - egzamino su gyvenimo irgi nereikia supriešint Tiesiog egzaminas - vienas mažytis jo etapas ir iš jo pasiimi tai, ko vėliau prireikia...Rūbų juk žmonės taip pat dažnai turi daugiau, nei apsivilkęs, bet nesiskundžia, kad kiti nereikalingi
Tas amžinas noras priešint ...

Aaaaaaa.... - tu apie pinigus... Bijau kad ne aukštoji pinigus duoda....

Nu taip statybininkai daugiau uzdirba, bet as nenoreciau, kad mano moteriskes eitu i statybas arba i siuvykla , geriau tegu baigia aukstaja ir dirba "svaresni" darba.
As kai leidau i Suzuki klase dicke pagrindinis buvo klausimas "ar mokysis normalu kursa". ir mokosi, ir egzaminus laikys, bet tai privaloma normaliai issilavinusiam zmogui. Ir jie tai priima kaip dar viena atrakcija.
O kas gali buti zmogus, baiges mokykla, kurioje nebuvo jokiu reikalavimu? Jau dabar JAV yra beveik 8 proc. baigusiu mokykla, kurie yra berasciai(tikrai neatsimenu saltinio, netycia radau ). Jie galedavo rinktis ko nori, ir rinkdavosi: "filmu perziura", "NBA istorija" ir kt. As nenoriu, kad mano vaikams butu tiesiamas kelias i juodadarbius.

O aš tikrai nepyksiu, jei mano sūnūs bus statybininkai. Svarbiausia, kad jie nesikeiktų kiekvieną rytą, kad reikia keltis ir eiti dirbti nemėgstamo darbo...

O iš kur tu žinai, kad būti statybininku bus jų mėgiamas darbas? Ir ar visai ramu dėl to, kad vieną dieną nepapriekaištaus, kad kažkur nebuvo "prispausti" ir netapo architektais, dizaineriais ar dar kuo? Ne veltui matyt vaikui balsuot leidžiama tik sulaukus pilnametystės...ne bet kurio amžiaus vaikas gali priimti tinkamus sprendimus dėl savo ateities va tegul išsimokslina pagal galimybes (na čia bendrai kalbu niekam netaikydama), o tada lai sau būna, kad ir sunkvežimio vairuotojais Juk niekas nedraus
Vaižgante, tu čia ne už masonus agituoji?

Kažkaip čia jūs labai visi baratės....


Taip, visuomenė dabar žinių: ir tempas toks, kad viskas keičiasi žaibiškai. Mokyklų programos, mokymo planai - deje, nesugeba taip greitai keistis. Mes nelabai galim nuspėti, kokių žinių reikės mūsų vaikams. Juk jei pastebėjote, - jie šiuolaikinių dalykų išmoksta... tiesiog nepastebimai, akimirksniu, - dažnai net nemokyti. O man nuojauta tokia, kad mes kartais juos "gaišiname vakarykštėje dienoje".... su trigonometrija, logoritmais, diskriminantais.... Nežinau kaip čia su loozeriais. Mano galva, loozeriu nebūsi, jei sugebėsi "užšokti ant bangos" ir iš mokyklos išeisi su plačiu akiračiu, ir didžiuliu noru KO NORS IMTIS. O ne tik su žinių bagažu.

Dėl tėvų, kurie "nesuteikė išsilavinimo". Aš pati mokiausi sovietmečiu, o mano mama net nežinojo kur aš stoju. Taip, laikai dabar kiti ir tėvai turi sumokėti už mokslą daugeliu atveju, taigi neišeis man taip apatiškai stebėti vaikų mokslus, kaip mano mamai. Beje, už nesikišimą į mano gyvenimą savo mamai aš labai dėkinga. O pati irgi turiu artimą žmogų, kurio tėvai neprispaudė ir jis ... stojo į profkę. BET atėjo laikas, suprato ko jam reikia - ir pasiekė pats. Jo dabar įgytų žinių vertė kur kas didesnė, nei tų, kurias jis būtų gavęs iš ten, kur norėjo jo tėvai. Beje, jis tėvams irgi dėkingas už leidimą eiti savo keliu. O tas tavo, Karbyne, pažįstamas brandaus amžiaus žmogus - ar jam jau per vėlu mokytis? Kai aš mokiausi VDU, vienoje grupėje buvo toks pensijinio amžiaus žmogelis. Jam visai neblogai sekėsi.

Mano kurse yra ir čiut jaunesnių damų nei pensijinio amžiaus: trukdo savo nesibaigiančiais klausimais vien todėl, kad nesugeba net ir labai mažo informacijos kiekio "sukramtyti"

Pritariu Vitvitai. Aš taip pat dėkinga savo tėvams, kad jie manęs nevertė mokytis, bet auklėjo savo asmeniniu pavyzdžiu. Mačiau, kokie jie kantrūs buvo su mano broliu dvejetukininku, kuris dabar yra išsilavinęs ir gerbiamas žmogus...

Paskaičiusi, prisiminiau dar vieną girdėtą mintį - kad ateina laikas vaikus mokyti tokių dalykų kaip jautrumas, pakantumas šalia esančiam (kitokiam nei jis)...

Nesiūlau niekam laukti pensijinio amžiaus, bet kita vertus, jei bet kuriame amžiuje supratai, kad esi netobulas - wellcome

skaičiau, kad pats produktyviausias mokymasis yra iki 21 -erių metų, vėliau jau tik papildai žinias.
Ir nuo kada trukdyti kitiems studentams bei tam pačiam dėstytojui yra labai jau sveikintinas dalykas. Kalbama apie tai, kad mokyklos spragos labai stipriai atsiliepia universitete ir tuo pačiu yra trukdoma. Beje, vyresnio amžiaus studentai patys pasirenka studijavimą universitetuose.

Tai nepykti ir noreti, kad vaikas pasiektu daugiau yra skirtingi dalykai. As daugumoj temu turiu irodineti, nepykciau, nenusisukciau , bet mano panos mano poziuri zino - privalo siekti ir nera jokiu abejoniu, kad gali nesimokyti, nes neidomu. Ismoksti ir tas tik padeda domejimuisi.


Nu as i magistrantura istojau po 5m. po bakalauro - pensija dar tolokai, bet baisiai sunku mokytis, visai kiti reikalavimai, pvz. tai ka as rasiau diplominiam dabar yra vidutiniskas kursinis. O jei daugiau laiko butu praeje? Arba nebutu geru pagrindu?

Kiekvienas skirtingai suprantam, ką reiškia "pasiekti daugiau". Argi blogai yra būti geru statybininku, geru staliumi? Ar tai yra mažas pasiekimas? Negi Seimo narys, kurio nuodėmės kasdien linksniuojamos laikraščiuose, yra kažkuo ypatingesnis, nei auksarankis stalius? Ar išmanantis savo darbą elektrikas? Ar jokių mokslų nebaigus daugiavaikė mama?
Man svarbiau ne kokių universitetų diplomus mano vaikai turės, o kokie žmonės jie bus. Bendrauju su sutuoktiniais kiemsargiais, turiu bičiulį, dirbantį sargu, ir lenkiu galvą prieš jų dvasingumą.