Gal pradėsiu nuo apsilankymo pas sanatorijos gyditoją. Tik įėjus į kabinetą buvau sutikta priešiškai. Kam tokį mažą čia atsitempiau,ar noriu ligų prisigaudyt,kas čia mus siuntė,ar aš pati čia taip sumąsčiau,ir išvis su mano sūnaus diagnoze ji susidurianti pirmą kartą,ir net nežinanti kokias procedūras mums skirti

(aišku pasikonsultuoti su kitais medikais,susižinoti daugiau apie ligą,tai čia neįdomu ). Skyre mankštą ir masažą. Ir davė namioką,kad važiuokit namo.
Kambarys. Šaltas. Plastikiniai langai,bet pučia kiaurai,uždėjau dekį kuris buvo kambaryje. Gyvatukas vonioj tokio ''karštumo'',kad per naktį vaiko pėdkelnės neišdžiūdavo. Pasakiau sakė sutvarkys-''sutvarkė''. Kambario durys užsiskirsdavo,vieną rytą užsitrenkė,gavau šaukti kol kuri mamytė išgirs ir pasakys sesutei. Pakvietė stalių,kad sutvarkytų-''sutvarkė''. Prėję iš procedūrų į kambarį neiėjom. Naktį keldamasi maitinti vaiko,sutikdavau ''draugų''-tarakonų.
Maistas. Sūrus,aštrus. Neįsivaizduoju kaip būčiau maitinusi vienų metų amžiaus vaiką jei nebūtume atsivežę savų košių.
Paaugliai

Iš trečio aukšto kasvakar mėtydavo šampano butelius,naisto produktus-niekam neįdomu.
Čia tik abstrakčiai. Nesiplėsiu,tik tiek ,kad iš 22 dienų ,prabuvom 6
Žinojau,kad ne į penkių žv viešbutį važiuojam,bet kad ten sanatorija-manęs niekas neįtikins.