QUOTE(liute @ 2011 10 28, 06:48)
Išvažiavo vaikas su dviračiu į gatvę?
Kas lengviau ar išlupti ar .. skirti LAIKO pokalbiui, jo nuomomės išklausymui, kodėl taip padarė, ką jis pats mano apie tai. Galiausiai galima nuvažiuoti aplankyti kokio visai svetimo vaiko, kuris guli po avarijos ligoninėje. Gal kaiminystėje ar giminėje yra buvę atvėjų, kai žmogus pateko į avariją neatsargiai elgdamasis.
VAikas yra labai teisinga ir labai morali būtybė

. Jis neturi tik vieno dalyko, ko pilnisuaugę - patirties ir žinių. Duokim vaikui informaciją, apie pasekmes, ir padėkim PAČIAM padaryt teisinga sprendimą. Čia kalbu apie maždaug penkiamečius ir vyresnius.
O jūs vaiką kada nors lupote? Išlupkite kokį kartą - tada galėsite pasakyti, kas yra lengviau. O jei turite klausimą "Kodėl muša, jei tai ne lengviau?". Tai galite savęs irgi paklausti "Kodėl imatės aiškinti, jei taip nelengviau?". Atsakysite, kad taip geriau jūsų vaikui. Tai fizines bausmes taikantys irgi greičiausiai atsakys, kad taip geriau jo vaikui.
JAV dabar daroma labai daug tyrimų apie tai, ar vaikas pajėgus suvokti pasekmes. Tyrimai tikrai rimti, nes daroma ne iš gero gyvenimo - ten didžiulis nepilnamečių nusikalstamumo bumas ir jau senokai tapo aštri problema, ką daryti su 11 ar 12 metų žmogžudžiais. Pagal daugelio JAV valstijų įstatymus žmogžudystė yra nusikaltimas, kurį įvykdžius bausmė nediferencijuojaja pagal nusikaltėlio amžių, kas reiškia kad iš esmės teismas vienuolikmetį gali pasiųsti į elektros kėdę arba skirti kalėjimą iki gyvos galvos.
Ir tie tyrimai rodo, kad nors smegenų vystymosi tempai pas žmones individualūs, bendru atveju vaikai, net ir pasiekę 11 ar 14 metų amžių, visgi nepajėgūs suvokti pasekmes. Už tai atsakinga smegenų dalis nėra pabaigusi formuotis. Todėl pasekmių "žinojimas" vaikams neveikia taip, kai veiktų suaugusiam. Nors vaikas žino, kad "taip gali būti", jis nesugeba suvokti fakto, kad taip gali būti jam pačiam. Vaiko smegenyse nesiformuoja ryšys, siejantis tą pasekmę su jo elgesiu ir perspėjantis dėl galimos pasekmės.
Todėl iš esmės vaiko "teisingą apsisprendimą" nulemia ne žinojimas apie pasekmes, o tam tikro emocinio poreikio patenkinimas. Dažniausiai tėvų taisyklių laikomasi todėl, kad būtų patenkintas socializacijos poreikis, apimantis priklausymą šeimai, bendrijai. Ir nereikia vaiko po ligonines ar lavonines tampyti. Jei yra stiprūs ryšiai šeimoje, vaikas jaučiasi šeimos dalimi, jaučiasi mylimu, lygiai taip pat, o gal net ir geriau suveiks papraščiausias apkabinimas ir pasakymas: "Vaikeli vaikeli, kaip aš dėl tavęs išsigandau, juk galėjai žūti". Nes beveik 100 proc. penkiamečiai jau "žino", kad važinėjantis ir einant gatvėje nesaugiai galima žūti, to kaip nesuvokia, taip ir nesuvoks, bet "instinktyviai" jaučia artimoa smens emocijas ir jų elgesį iš esmės "koreguoja" mamos išgyvenama baimė.
QUOTE(liute @ 2011 10 28, 09:05)
Dar vienas dalykas. Jei vaikas mušamas UŽ blogą darbą(poelgį), jis nebemato prasmės keistis ir to blogo poelgio nebedaryt, nes teisėta bausmė jau įvygdyta ir dažnai su avansu.
Ir jei to blogo poelgio vaikas nekartos, tai tik iki tol, kol bausmės vykdytojas šalia - iš baimės. O užaugti laisvu, laimingu, geru, šiltu, dosniu, atviru, kūrybingu žmogum IŠ BAIMĖS yra neįmanoma

.
Nereikia suprimityvinti vaiko jausmų ir vidinio pasaulio. Bausmė, ypač retai taikoma fizinė bausmė, sukelia momentinius jausmus - pyktį, pažeminimą, gailestį sau. Tačiau ji "neištrina" visų kitų minčių ir jausmų. Ir vaikai nuo kokių 4 metų jau pajėgūs apmąstyti situaciją ir priimti sprendimą, ar bausmė buvo "pelnyta", t.y. atitiko prasižengimą pagal jam žinomas taisykles. Fizines bausmes, kaip auklėjimo būdą, taikantys tėvai irgi užaugina (bent jau užaugindavo) laisvus, laimingus, dosnius, atvirus, kūrybingus žmones. Vienintelė tikrai rimta priežastis, dėl kurios manau, kad jos turi išnykti, yra deklaratyvus viešas nepritarimas tokiam auklėjimui. Manau, kad vaikui yra per didelis moralinis krūvis patirti fizines bausmes namuose, kai media priemonėse, darželyje, mokykloje deklaruojama "viešoji nuomonė", kad taip neturi būti.