Rykštelės naudojimas: už ir prieš argumentuotai

Kad vaikų blogų nebūna čia net aš sutinku. Bet anot indėnų nėra ir blogo elgesio, o jjūs kaip matau pripažįstate, kad yra vaikų blogas elgesys.

O aš sakyčiau, kad yra kitoks elgesys. Ir nuo mūsų, tėvų, labai daug priklauso, kaip viską pakreipsim (dar ankstyvoj vaikystėj). Tinkama linkme pakreipus, nebus blogo elgesio vaikui paaugus O pakreipti tikrai galima ir be rykštelės, ar gi ne taip?

Turbūt dar iš anksčiau yra atėję tai, kad bet koks vaiko elgesio nukrypimas nuo normų (kurias "sustatė" suaugusieji) yra vadinamas blogu elgesiu, neklusnumu ir pan. Tie patys indėnai, manau, tai pavadintų pasaulio pažinimu, smalsumu. Jūsų pateiktas pavyzdys su Jūsų sūneliu ir gatve: o gal jis išvažiavo į gatvę todėl, kad jam paprasčiausiai smalsu buvo "O kodėl mamytė neleidžia ten važiuoti? Kas gi nutiks, jei išvažiuosiu?". Tikrai suprantu, kad Jūs išsigandote, kad tai pavojinga. Bet gal nereikėjo rykštelės griebtis (kuria Jūs, mano nuomone, tik savo baimę ir paniką ant vaiko užpakalio išliejote)?
Ir klaidingai vis tik dauguma tėvelių mano, kad jei jau vaikui pasakiau kartą ar du, jog to ir ano negalima daryti, to turi užtekti. Ir jei vis tik padarė, reikia pliaukštelėti, kad sekančiam kartui žinotų. Juk apie vaikus kalbam, kuriems tų draudimų tiek daug šiais laikais! Suaugęs visų neatsimintų, kur jau čia mažas kleckas viską sutalpins galvelėje savo. Ir vaikiškas smalsumas taip pat didelį vaidmenį turi tame "neklausyme".
Tuoj turbūt pasipils komentarai iš serijos "Taip taip, paskui per tuos leidimus pasaulį pažinti ir auga nevaldomi vaikai, kuriuos baisu į svečius kviestis" Bet, kaip jau minėjau: mūsų, tėvų, pareiga yra pakreipti vaiką tinkama linkme. Nes vaiko auklėjimas yra didžiulė atsakomybė ir sunkus darbas (bet niekas ir nesakė, kad bus lengva, ar ne?). Ir aš lygiai taip pat žinau vaikų, kurie yra nevaldomi, nors jų tėvai ir smarkiai juos baudžia (fizinėmis bausmėmis taip pat). Tiesiog smalsumas nedingsta tėvams rykšte pamojavus Priešingai - kuo labiau baudžiamas vaikas, tuo labiau kyla vidinis jo pasipriešinimas.
Ir gerai kažkas iš čia diskutuojančių (lyg ir ragnez) pasakė: jei vaikas paklusnus it šuniukas, tai jau jam kažkas negerai, vadinasi. Reiškia, jo saviraiška yra užgniaužta.

Na, pakreipti gal ir galima be rykštelės, bet mano minėti indėnai niekur net nekreipia tų vaikų. Leidžia eiti bet kur ir bet kada, vien vaikų savisaugos jausmas laiko vaikus prie tėvų. Tėvai jiems leidžia lysti prie aštriausių peilių, nesaugo, kad neįkristų į duobę ir tikrai nebūtų saugoję vaiko nuo gatvės, kaip kad aš dariau. Jei mums jau reikia kažko neleisti savo vaikams, pvz., pasakyti, kad neitų į gatvę, skirti fizinę bausmę, jei eina arba paimti / sulaikyti jėga, tai jau yra visai kitoks mąstymas nei tų indėnų, kurie toleruoja bet kokį vaiko pasirinkimą ir siūlo vaikui pagalbą tik tada, kai jis jos prašo.

Žinoma, pas mus ir sąlygos kitokios, nei pas indėnus. Bet vaikiškas smalsumas pas vaikus toks pat Todėl vis tiek lieku prie savo nuomonės, kad už tai, jog vaikas išvažiavo į gatvę, rykštės jam mažiausiai reikia.
Mano mergaitei pakankama bausmė buvo mano išgąstis (vos žemyn galva nenusivertė nuo aukštos lovos, ant kurios šokinėjo, nors sakiau, kad geriau to nedaryti, paaiškinau galimas pasekmes). Pamačiusi, kaip aš išsigandau, ji ir pati išsigando, nors iš pradžių juoktis bandė, smagu pasirodė, kad mama, už kelnyčių pagavusi, atgal timptelėjo. Ir nuo to karto jai nebekyla noras šokinėti. Sėdėjom, kalbėjomės, kaip būtų skaudėję, jei būtų nukritusi. Suveikė.

Kokie cia gali buti UZ mano protas nesuvokia...

Mums iki indenu toli toli, kaip ir indenams iki musu tam tikrais aspektais. Nesulyginami dalykai. Nedaug ka teismanau apie indenu auklejimo metodus, bet esu isitikinus, kad civilizuotam pasaulyje vaikus aukleti sunkiau O gal ir ne. Bet kaip sakiau, nereikia lygint nesulyginamu dalyku.

Tai taip, pritariu, kad dažnai tėveliai mano, kad vaikas gali greitai išmokti, bet iš tikro kad išmoktų reikia daugiau laiko, kantrybės, kartojimo. Taip pat noriu tikėti, kad tinkama linkme pakreipus, nebus blogo elgesio vėliau. Na, bent iš dalies, nes vėliau bus daug naujų dalykų, kurių reikia išmokti. Kitaip dar sakant, noriu tikėti, kad ir be rykštelės vaiką galima išmokyti nesielgti blogai, nors žinau, kad tai priklauso ir nuo vaiko, ne tik nuo tėvų. O jei ir bandant geriausiais būdais vaiką pakreipti gera linkme, jis vis tiek renkasi bloga, galbūt tikrai reikia su tuo susitaikyti ir nebandyti to keisti netgi rykštele (nes galbūt ta rykštelė tikrai nepakreips jo širdelės link gėrio). Va, čia pagal indėnų požiūrį tikrai nereiktų keisti, jie vaikui duoda laisvę gyventi taip, kaip nori. Tuomet dar galima melstis, kad pats Dievas išvestų vaiką iš blogo kelio.

Yra tėvų, kurie vaikus auklėja auklėja,o apie normalų bendravimą, dėmesio skyrimą ir pamiršta. Nežinau,praktika parodys, bet esu tos nuomonės,kad su vaiku susitarti galima ir be diržų. Diržas ne vienintelis būdas.Pati buvau mušama vaikystėj, naudos jokios iš to nebuvo, vistiek darydavau,ką noriu. Taigi bėdos mušimas neišsprendė.


P.s. pats durniausias auklėjimas,kai tarkim rūkantys tėvai baudžia savo paauglį už tai, kad jis pasislėpęs rūko:). žodžiu noriu pasakyt, kad neišauklėsi vaiko taip,kaip pats nesielgi. čia mano nuomonė.

Mano vyresnelei dar tik 1m ir 2men, o is seneliu (is MB puses) jau girdejau toki pasakyma, kad jai pats laikas dirza paimti. Mat.. smalsi pas mus mergyte, judri labai, o dabar jau ir oziukai siokie tokie pasirode. Tikrai, duodam daug laisves (proto ribose), nes MB vaikysteje buvo taip pat be galo smalsus. Tik tiek, kad jam tuos smalsumus tevai draude, gaudavo ir su dirzu, ir su rykste, ir istisai girdedavo: "ir kas tu per zmogus isauges busi". O isaugo zmogus, kuris pats nebezino ko nori, nes viskas buvo draudziama. Tik sulaukes savo vaiku suprato, kaip negalima aukleti vaiku, kad jie neturetu tos pacios minties ikistos i galva. As buvau auklejama visai kitaip. Nors tevai ir buvo geriantys, bet niekada nera pakele pries mane rankos, net balso nera pakele. O kazkodel isaugau zinodama kas yra gerai, kas yra blogai, ir puikiai zinau savo norus. Todel as pries bet koki fizini ar moralini smurta. Nesvarbu, ar pries vaika naudojama, ar pries suaugusi. Dabar esu susiemusi uz galvos ir galvoju, ka daryti, kaip aukleti, nes mazoji rodo savo savarankiskuma ir oziuojasi visame kame, bet stengiuosi neprarasti blaivaus proto. Geras vaikas nepasidaro per diena ar dvi, tam reikia dirbti ir daug. O ypatingai reikia dirbti mums, teveliams, su savo kantrybe.

ka skaitei - Liedloff?

Dabar gerai neprisimenu autorės, bet ta labai girdėta, ją gal skaičiau irgi... pavadinimas maždaug toks "Continuum concept: in search of happiness"

teisingai, tai ji ir parašė

kai kurios mintys ten yra protingos, tačiau ten ne dokumentinis aprašymas, daugiau grožinė literatūra. Ne viskas tiesa - nors aš taip skaičiau.

Pvz dėl tų vaikų, žaidžiančių pavojingose vietose, esu tikra, kad buvo ir nukritusių. Tačiau tiesiog nera laiko jų sekti ir nieks nesekia. Nukrito - apverkė ir toliau gyvena ir leidžia vaikams žaisti. Yra kitoks mąstymas, nežiurima į priekį.

Nors yra ten protingų minčių, bet negalima viskuo tikėti ir pasitikėti .

Dėl rykštės (atsiprašau, man "rykštelė" skamba juokingai ). ar žinai, kad yra kitoks krikščioniškas požiuris - tačiau ritų Europoje nelabai populiarus ir žinomas. Kadangi angliškai skaitai, čia nuoroda, lietuviškai turbūt nieko nerasiu ir laiko neturiu

http://www.faithtrus...of-Guidance.pdf