Vaikas išeina gyventi pas tėvą

Is elgesio aprasymo, kai organizmas nebegalejo pakelti fizinio kruvio. Ir radau ta liga googlej,pagal simptomu aprasyma, tik kad nesivelti i diskusijas, idejau specialistu straipsni.

Beje, idomumo delei pasigooglinau ir suzinojau, kad depresija-tai depresija, be jokiu kabuciu, jei nurodyti simptomai tesiasi ilgiau nei dvi savaites.
Dar pasigooglinus suzinojau, kad depresija ir bipolinis afektinis sutrikimas (maniakinė depresija)-tai dvi skirtingos ligos, kur pastarojoje depresija tera tik vienas is simptomu.
http://ligos.sveikas...akine_depresija

Ale gerai Gabyte g sako, pas mus tiek daktaru dabar ir mokytoju, kad vezimu vezk
Gal traukiames nuo tos pavojingos sakos, ka?

Nesutinku su tavo nuomone.Per greitai manau nusprendei. Pasiskaityk dar čia
http://www.pasveik.l.../depresija/4455
citata:
Depresija gali skatinti įvairių somatinių skundų atsiradimą. Pacientai gali skųstis virškinimo problemomis (nevirškinimu, vidurių užkietėjimu, viduriavimu), galvos skausmais, nugaros skausmais. Simptomai išlieka nepaisant gydymo. Neretai kartu pasireiškia nerimas.Sutrinka kasdienis funkcionavimas. Sunkiais atvejais žmogus gali nesikelti iš lovos, nesirengti, nevalgyti, nesiprausti.
ir tai tiesa, kad taip gali būti vien tik sergant depresija ir nėra jokios dar psichikos ligos.
given444 pažįstamai spėju buvo sunki forma. Pagal mano ligos požymius man buvo vidutinio sunkumo, bet ir tai nebenorėjau niekuo rūpintis, nei namais, nei vaikais, tik kad paliktų vieną ir niekas nekrutinintų, neklausinėtų, norėjau likt viena savam juodam pasaulį. Prisimenu, kaip mane nervindavo, kai reikėdavo vaikams valgyti daryti, kiek jie kartų turėdavo man tai kartot, kol aš pagaliau prisiruošdavau nueit į virtuvę. O kai mama atėjo ir kartu su vaikais privertė mane tvarkyt namus, man buvo košmaras kaip aš norėjau kad kuo greičiau tai baigtusi, kokia buvau pikta, nes mane privertė kažką daryt, kokia buvau pavargusi, atrodė kad savaitę laiko kastuvu būčiau griovius kasusi. O gydytojos nustatyta diagnozė- depresija, be jokių dar psichikos ligų, gydoma vaistais. Siūlė gydymą ir ligoninėje, bet nesutikau.Gaila, tada man niekas nepatarė nueiti pas psichologą. Pas jį lankiausi vėliau, kai buvo rimtos bėdos su dukra ir man vėl buvo pradėję reikštis depresijos požymiai.
Ir tikrai gal geriau pereinam prie kitos temos. Kai sulauksim iš senos pažįstamos patarimų dėl bandravimo su vaikais, tada galėsim diskutuot apie tai. O depresijos temą palikim ramybėj, nes mes ne gydytojos, negalim tiksliai jos apibūdint, nors vienos turim patirties su šia liga, o kitos ne.

As irgi stoju i ta bureli, kurioms reikia patarimu kaip elgtis su vaiku,... kuris laiks nuo laiko vis uzsimano iseiti pas teva gyventi.....

Dickiai isplasnojo pas savo "budele" trenere, maziu pamaitinau, puodus su vakariene uzstaciau, tad galiu prisesti prie patarimu. Mano vaikai isejo irgi 2006 metais, praejus keliems menesiams nuo Mutes guodimo. Bliaudama ieskojau paguodos, man tikrai sirdi silde ir guode visu komentarai, kad vaikus "nupirko" tevas, kad pas teva visos laisves, jokiu pareigu ir panasiai, po tokiu komentaru tikrai jauciausi stipresne, nors rezultato nebuvo-vaikai buvo iseje pas teva ir nei man skambino, nei manim domejosi, tiesa, i mano skambucius jie ciauskejo tik apie tai, kad pas teva gyventi fantastika-tokie zodziai mane is viso zude, geriau butu jie nieko nesake. Viena mama is SM "spyre man i uodega", liepe man nustoti bliauti ir saves gailetis, kadangi uzsieme parama onkologinio skyriaus vaikams, tai dave ten dirbancio psichologo kontaktus:pavarde, mobilu telefona, pasake "stafke". Kreipiausi pas ji per asaras nematydama kelio, ne del saves, ne del savo busenos, o tiesiog klausti patarimo, ka man daryti tokioj situacijoj. Pirmiausia, jis liepe man susiimti, kai as drabsciau su purvais savo ex ir teigiau, kad tik per ji praradau vaikus, liepe nusiraminti ir isklausyti ji nepertraukdama. Pabandysiu tuos patarimus susistemizuoti ir savais zodziais ivardinti, nes vis tik praejo beveik 6 metai, tiksliu psichologiniu terminu as nebepamenu. Jei kas bus neaisku, jei neaiskiai isdestysiu minti-nebijokit perklausti Buna, kad as galvoju tiek i prieki, jog nebespeju rasyti, man atrodo, kad jau parasiau, o is tiesu tai ir tebuna minciu eigoje.
Vaikai buvo kazkur 10 ir 6 metu, ne paaugliai, bet, manau, kad tie patarimai tiks rysiams atstatyti bet kokiame amziuje, aisku, tik priemones pakeitus. Is karto sakau, patarimai buvo skirti man, auginanciai sveikus berniukus, ligoniukams ir ju teveliams gal galioja kiti patarimai.
1. Pradzioj liepe susitvarkyti emocine busena. Psichologo teigimu, tokioje situacijoje nekaltas niekas, ir vaikai is tiesu myli abu tevus vienodai, bet renkasi ramesni, stabilesni gyvenima pas teva, nei po skyrybiniu asaru dar neatsigavusios motinos namus. As pazodziau neprisimenu, bandysiu suformuoti savais zodziais-gal suprasit. Tiesiog, pasak jo, vyrauja vaiko vertinime dvi aplinkos: viena teigiama, rami, sviesi, linksma(nes juk tevas pasieke savo tiksla: issiskyre,parsivede mylima moteri i namus, meile, sutarimas ir harmonija ten dabar vyrauja, jokia harpija buvusioji nervu netampo), kita negatyvi, niuri, itempta, tamsi(nes motina juk prarado mylima sutuoktini, buvo isdraskyta jos sirdis, sutryptas pasitikejimas ir visos seimos vertybes). Ir stai vaikas, kuris myli abu tevus, turi galimybe pasirinkti jam pritinkancia aplinka. Jis pasirenka ta aplinka, kuri teigiama-tai normalus pasirinkimas. Vadinasi, tolimesnis motinos zingsnis butu ne dejuoti, verkti ir saves gaileti, tokiu budu tolindama vaikus nuo saves, o sugudrauti ir sukurti vaikui analogiskai sviesia aplinka.
2. Teigiamos aplinkos kurimas. Tai nepadaroma per viena diena, nemeluosiu ir nesididziuosiu, kad lengvai viskas buvo. Kadangi vaikai nebuvo dideli, tai psichologo patarimas buvo pradzioj issiklausineti apie isivaizduojama seimos modeli, seimos aplinka per...piesinius. Mastau, kad su paaugliais piesiniai gal netinka? Gal reiketu kokiu rasiniu ar "laisko" forma ispesti? Beje, kai vyresneliui buvo 13 metu ir ivyko tas fizinis smurtas mokykloje, tai apie tai suzinojau is "laisko":maciau, kad kazkas vaikui darosi, pradejau nebesusikalbeti su juo, bartis, pyktis, tad pasiuliau jam parasyti "laiska" i emeila. Cia jau kita tema, bet tuos laiskus as branginu ir saugau kai jam blogai ir nesinori kalbeti-einam rasyti vienas kitam laisku.
Griztu prie piesiniu. Uzduotis-nupiesk save, mama, teti, broli, namus ir viska, ka tik nori.(Piesimas jau vyko vaikams sugrizus aplankyti mane). Piesinys tikrai labai informatyvus buvo: vyresnelis piese a la kareiveliu principu, eilej isrikiuoti buvo tetis, jis, brolis, draugai ir paciam gale...mama. Tetis buvo pats didziausias zmogeliukas su zalia uniforma, salia tanku ir kariniu masinu, nepamenu, kaip ten kiti atrode, o mama buvo nupiesta toli sone ir...juoda. Maziaus seimos piesinys buvo vienspalvis, zmones-tai tokie rutuliukai ir pagaliukai, bet dominuojantis buvo tu zmogeliuku ugis. Pats didziausias buvo brolis, toliau pagal ugi ejo tevas, jis pats, o mama tokia is viso mazute, visi trys vyriskiai buvo istiese vienas kitam rankas, per veida buvo nupiesta sypsena, o mama stovejo mazute ir su bruksniu, t.y. be sypsenos per veida. Beje, to sunaus piesinyje oras buvo apsiniaukes, dideli debesys, griaustinis ir lietus. Informatyvu? Labai. Kaip sukurti ta teigiama aplinka? Pirmiausia, visus saves ir savo sudraskyto gyvenimo gailejimus nukelti nakciai ir i pagalve Dienos metu reikia tiek suimti save i rankas, kad vaikai nematytu jokiu surauktu bruksniu veide, jokio pykcio, jokio nuobodulio. Kiek imanoma reikia moketi parodyti gera nuotaika. Zinau, kad pasakysit, jog tai nelengva. Taip, tai nelengva. Ir per viena diena to neivyko. Kai nebegalejau vaidinti ir apsimetineti, kad man nuostabi nuotaika, pasiimdavau vaikus ir isikrovus i masina vezdavausi i parka, kad jie galetu pasiausti tose nemokamose laipynese, o as tiesiog pailseti nuo apsimetinejimo. Taciau i tuos parkus turedavom nusigauti su masina, vadinasi, tam tikra laika busiu uzdaroje, mazoje erdveje, kur tyleti-tai reiskia tolinti rysius su vaikus, o apsimetineti, kad viskas gerai-nebeturejau jegu. Taigi, pereinu prie kito psichologo patarimo:
3. Besalygiskas bendravimas su vaiku kaip su sau lygiu. Psichologas teige, kad santykiu susvetimejimas, rysiu su vaikais praradimas ivyksta tada, kai seimoje nepasitikima vaiku, kai laikoma ji mazesniu/kvailesniu/nepatyrusiu, kai norima ji apsaugoti nuo blogos itakos, kai viskas slepiama. Ir tikrai, net ir siandien as kartais pagalvoju, kad vel darau klaida, nes nebendrauju su jais:is darbo griztu pavargusi, namuose laukia sujauktos trobos, vakariene, kitos dienos pietus, mano pokalbiai siai dienai igauna vel isakmu tona: isplauk, paduok, nuskusk, netrukdyk, duok man ramybe...Reiks vel taisytis Taigi, pats bendravimas neturi buti primestinis, neturi buti sakoma "na, vaikai, dabar mes bendrausim, nes taip reikia", ne. Kadangi buvo nedideli vaikai, man patare pasirinkti zaidimo forma. Mano mama man patare, kad tokia zaidimo forma berniukams(butent berniukams, del mergaiciu reiktu gal pasirinkti kita forma) galetu buti...karo tematika. Tiesiog tuo metu "pataikiau ant bangos". Pokalbiai tokia karo posedziu tematika musu santykiuose inese daug artumo. Ypac savotiskai artimas ir net intymus rysys buvo, kai as guledavau savo lovoje ir kviesdavausi pas save berniukus "karo posedziui". Pradzioj pranesima apie dienos ivykius ir nuveiktus darbus atraportuodavo "generolas mama" Toliau seke "leitenanto vyresnelio" ir "serzanto jaunelio" pasisakymai apie dienos ivykius. Isivaizduojat, vakaras, staline lempa, prietema, dvigule lova, lovoje besisnibzdantys "karinis tribunolas" Mums tie pokalbiai buvo artimiau uz visas skaitomas pasakas, per tuos pokalbius suzinojau, kuo mano vaikai gyvena, kas jiems idomu, kas aktualu. Tai labai artina. Ir tuos pokalbius galima daryti tada, kai vaziuoji masina, kai nebegali jau apsimetineti vaikams, kad tau gera nuotaika, budavo, jie uzsipasakoja, o as tuo metu kazkur toli toli klaidzioju... Vaikai iki siol su nostalgija prisimena tuos "karo pokalbius", nors ju nebedarom nuo maziuko gimimo. Dabar jau renkames kito lygio pokalbius, jau ne zaidimo forma, nes problemos kitos ir reikalingas kitas bendravimas. Dabartinis bendravimas pereina i kita patarima:
4. Itraukimas vaiko i kasdieninio gyvenimo rupescius(P.S. tik vienas sauktukas-nereikia perlenkti lazdos, nes bus blogiau). Psichologo teigimu, kada mes prisirisam prie mus supancios aplinkos, konkreciai buto/namo? Teisingai, kai mes ta aplinka kuriam. Vadinasi, vaikas turi buti tos aplinkos kurejas, lygiavertis dalyvis. Reikia gudrauti: itraukti ji i suaugusio gyvenima, leisti pasijusti reiksmingam, lygiaverciam, kurio nuomones atsiklausiama ir kur jis turi lemiama balsa. Kas gali labiau vaikui/paaugliui paglostyti sirdi, jei ne sulyginimas ji su suaugusiu? Isivazduojat, visi vaikai/paaugliai siekia maistaudami parodyti tevams, kad jie jau SUAUGO, o cia ir stengtis nereikia, nes ji pripazista tokiu As itraukiau vaikus i ta gyvenima, kai emiau tartis su jais apie namu remonta, klausiau, kaip geriau dazyti, kokias medziagas rinktis, kad jus zinotumet, kiek pasiulymu, kiek patarimu gavau is vaiku, jie vienas per kita skubedami ir seilemis tryksdami dalinosi siulymais, sprende, kas geriau, kas pigiau, man beliko tik tyleti Kai sugesdavo masina, klausdavau ju nuomones, kas galejo sugesti. Kai gaudavau alga, susesdavom su vaikais, piesdavom pajamu ir islaidu grafikus, garsiai svarstem, ka kam skiriam ir kokia suma. Patys vaikai deliodavo sumas, ziuredavo, kas lieka ir maste, kokiom pramogom ir kokia suma galima skirti. Ir kokie tie mano vaikai protingi ir supratingi buna
5. Pasitikejimas vaiku. Psichologas sake, kad santykiu tvirtuma irodo toks bandymas: jei motina uzsimerkia ir krenta atsipalaidavusi i vaiku istiestas rankas, nebijodama, kad vaikai pasitrauks-vadinasi, toje seimoje labai tvirtas rysys Pasitikejima i savo bendravimo santykius ivedziau praktiskai tada, kai prasidejo "karo pokalbiai" pas mus. Na pasitikejimo pvz tokie: masinos ivarymas i garaza, kai uz vairo sedi 10metis, o mamos jau ir padai atause Ir ivarydavo, ir garaza uzrakindavo, ir visa kiema "vyriska akimi" apeidavo. Ir is garazo masina isvaro, ir nera buve jokiu ibrezimu, skirtingai nuo ilgos vairavimo patirties turincios mamos Paskutinis pasitikejimas ivyko sekmadieni, kai mano vyresnelis pakeite vasarinius i zieminius ratus(pas mane ant disku permontuotos padangos, tereikia nusukti ir prisukti). Grizo namo, o as su tokiu juodu jumoru sakau:"na va, sunau, jei blogai prisukai ratus, as sekmingai uzsimusiu vaziuodama, baigsis jusu visos bedos, galesit eiti pas teva gyventi". Nubalo vaikas tik ir griebe raktus, sako"mama, einu dar karta patikrinsiu ir pasiziuresiu, ar gerai prisukau. Bet jei kas tau nutiks-mes pas teti neisim, musu namai cia". Ir zinokit, vazineju as drasiai su masina, nes pasitikiu vaiku, zinau, kad padare viska, kad tik man gerai butu.
6. Kaip galima daugiau leisti laika su vaiku. Paliktos vaiku mamos sako, kad vaikai renkasi gyvenima pas teva del geresnes materialines padeties. Pasak psichologo, kai tevai nori, kad ju vaikai nelistu i akis, nuperka daiktus/zaislus/pramogas. Tai trumpalaikis efektas, tolinantis rysi tarp vaiku ir tevu. Daug efektyvesnis ir santykius sildantis yra paprastas keliavimas kartu:ar tai dviraciais, ar peskomis, ar baidaremis, ar i kalnus, ar i muziejus ir t.t. Patirti nuotykiai, pokalbiai, juokas, bendravimas-tai daug efektyviau uz masina/zaidima/kompiuteri.

Pasiziurejau, dvi valandas rasau Pavargau truputi, o ir vaikai grizo nusikale is treniruotes. Ir mintis nebesimezga. Pagalvojau, kad jei ka dar prisiminsiu-parasyti juk spesiu ir rytoj, ar ne?

Oh, kad man kas būtų davęs tokius patarimus prieš 6 metus, gal tada būtų buvę visai kitaip su dukra Patarimai tai geri, ir tinkantys ne tik kai vaikai išeina pas tėvą ir norim juos susigrąžinti, bet ir tada, kai su jais nesusikalbam. lauksim tęsinio

LIUKS, pazistama. is esme,s kaip ir nieko nauja, bet visi tiek gerai. juk tokiu patarimu iv knygos buna, net poroms kurios gyvena kartu.

bet man uzstrigo vienas - tarkim, motina tai liudinti, depresuota, o vyras linksmas. as forume kaip tik atrandu daugiau situaciju, ir siaip sakoma-moteris, issiskiria(jei su netinkamu), tai prazysta, karjeras padaro, ko anksciau uzgozta buvo po puodais, o vyrai po skyrybu, nusirita, geria ir tt.

pvz, man atvejis -as tik prazydus po skyrybu. ir ka? jei tokiu atveju-abu linksmi, ar bent jau neutralus, ir vaikas vis tiek renkasi, pas kuri nors...tai ka? maniskis dar nesirenka, bet...pas mus lyg kita situacija, vaikas tecio netgi l gaili-ar tai jau toks geras bruozas, hm??jei perdaug net??-kad jis vienas liudnas, turi gerimo problema--gal paaugis gailestis pas ji ir nuves? turiu su viskuo pratintis.

ir dar klausimas--ar ta kova del vaiku kad gyventu su jumis, jums buvo grynai del SAVES-tarkim JUMS liudna be vaiku, tt. ar tikrai taip mastot, kad pas teva yra blogai objektyviai? tarkim, jis ten nusiris, moksluose atsiliks...vat man tas idomu. nes juk yr mamu, kur sekmingai sako-o db pas teti vaikas lai gyvena, ir jei vaikas to nori-puiku. galvoju, ar mutes ir pazistamos vyrai tikri nelaimeliai, nuo kuriu reik SAUGOT vaikus? ar kaip cia yr?

Tesinys bus vel po darbo, nes jei imsiu "disertacija", kaip vyras vakar pasisaipe rasyti, mane tiesiog ismes Aisku, tokia ilga nebebus, nes pagrindinius patarimus jau parasiau, liko gal keli maziau reiksmingi.

Cia, matyt, po kokius forumo temas klaidziojam Kai as dalyvauju forume "Kertelej sielos" bei "Kai isimaiso trecias"(man aktualu, kaip minejau, lankausi tose temose, kur mane sietu bendri isgyvenimai), tai kaip tik visos temu autores asarose paskendusios "ka daryti, kaip ji grazinti", "kodel jis manes nebemyli", "kodel jis pasirinko kita", vienas negatyvas ju rasliavose ir pan. Taip, tos moterys, kurios pacios, savo iniciatyva issiskyre(na vyras buvo pijokas, losejas, museika, priklausomas nuo kompiuterio arba issiskyre del to, kad pati moteris susirado meiluzi) prazysta po skyrybu Tiesa, prazysta ir tos moterys, kurios po skyrybu suranda kita savo pusele. Analogiskai po skyrybu prazysta vyrai, kurie buvo skyrybu iniciatoriai.

Sakykim, abu tevai skyresi bendru susitarimu, t.y. abu linksmi, ramus ir t.t., tada vaiko pasirinkime dalyvauja kiti prioritetai. Jam nereikia rinktis aplinkos, nes ji vienoda, sviesi, bet tada jis ziuri kitu dalyku: su kuriuo is tevu jis artimesnis, su kuriuo glaudesni santykiai, o kaip juos glaudinti ar islaikyti glaudzius-jau rasiau. Jusu situacijoje, mano nuomone, tecio gailejimas tai normali vaiko reakcija, nes vis tik jis teti myli, jis jo gaileti gali is toli, nes matosi retai, bet kad iseitu gyventi i viena negatyva-to nemanau, kad bus. Vis tik tada jusu aplinkoje turi nebelikti jokiu santykiu, jokio bendravimo, kad jis ryztusi blogus santykius keisti i tamsia, niuria aplinka. Cia tik mano pagalvojimas, gal psichologai sakytu kitaip

Man po skyrybu praeje 7 metai. Esu sukurusi oficialia antra santuoka, suradau puikia asmenybe, auginam bendra pagranduka Dabar esu labai stipri, stabili, rami moteris, na nebent ijungiu "kirviskuma", kai pykteliu Tikrai nematau jokiu problemu, kai mano vaikai iseina pagyventi atostogu metu pas teva. Ir bendrauti leidziu, ir net skatinu,nes jie kartais atsisako vykti, primenu gimtadienius ar sventes, kad vaikai teva pasveikintu. Siuo metu tiek mano, tiek tevo aplinkoje vyrauja teigiama aplinka, bet vaikai apie gyvenima pas teva net nesvarsto, tiesiog kaip sunus po ratu pakeitimo pasake "mano namai cia". Vadinasi, psichologo patarimus realybeje pavyko pritaikyti. Tai kad vaikai iseitu gyventi pas teva SIU METU ar ATEITYJE-netureciau jokiu baimiu, nes tevas, atmetus mano nuoskaudas del neistikimybes, stipri, charizmatiska asmenybe, ramumo, stabilumo, klasikos simbolis. Vaikai, gyvendami pas ji namuose, nenueitu sunkeliais, nesitrainioti pakampem-bent jau as taip galvoju.
Tuo tarpu po skyrybu jauciausi praradusi zeme po kojomis, nes uzvaldes buvo vienas negatyvas ir saves gailestis. Nebijau prisipazinti-egoistinis poziuris i aplinka. Jau pastoviai kankino klausimas, ka padariau ne taip, kur suklydau, kad vyras pasirinko kita moteri, kodel nebemyli manes, o cia dar salia ir vaikai pareiskia, kad jie iseina gyventi pas teva. Tas apsisprendimas suskambejo kaip priekaistas "tetis taves nemyli, jis myli pamote, ir mes taves nemylim, mylesim pamote"(absurdu absurdas tai, bet tuo metu jauciausi butent taip). Pavydas, neviltis ir nenoras paleisti ju is ranku.

Man po skyrybų praėjo 16 metų, vaikams tada buvo 2 ir 3 metai. Kai pagalvoju, jie net neprisimena ir nežino, ką reiškia gyventi kartu su tėvu ir mama. Skyriausi, dėl neištikimybės, agresyvumo, žeminimo, nenorėjau kad tai matytų ir patirtų vaikai. Kadangi pas mane skyrybos vyko kaip ir 2 kartus, neoficialios ir oficialios, t. y pusę metų gyvenimas atskirai, po to vėl pusmetį mėginom gyventi kartu, bet nieko nesigavo, bent jau aš nemačiau jokių pokyčių į gerą pusę, tai nusprendžiau skirtis ir galiu pasakyti,kad po oficialių skyrybų tikrai nebuvo jokių ašarų, ašaras buvau išliejusi anksčiau, aš džiaugiausi, kad pagaliau bus ramybė namie. Aišku pykau, buvo nuoskaudos dėl to kad taip įvyko. Išsiskyrėm abipusiu susitarimu, , nors aišku buvo ne viskas draugiškai išspręsta, vaikai liko pas mane, tam neprieštaravo, nors po to dažnai girdėdavau, kad vaikus iš manes atims. Kai paklausdavau kas juos augins, atsakydavo kad jo mama.... Kai vaikai paaugo, sakydavo, kad kai jiems bus 12 metų, jie patys pasirinks, kur jiems gyventi. Nežinau, ar tai buvo sutapimas, ar tikrai jis su vaikais apie tai, kad jie gali 12 metų rinktis pas kurį iš tėvų gyventi buvo kalbėjęs man nežinant, bet kai dukra išėjo pas tėvą, aji prieš porą savaičių buvo sukakę 12 metų. Ir manę kažin ar kas gali įtikinti galvoti kitaip, kad jis nepasinaudojo šia proga kaip kerštu man, ypač kai mačiau kaip viskas vyko, kaip su manim bendravo tiek jis, tiek dukra. Dukros išėjimas buvo jos prasidėjusi paauglystė, noras laisvės, nevaržymo, maištas prieš mane. Ir tėvas tam pritarė, tuo padarydamas jai meškos paslaugą, nors tada jam atodė, kad gelbėja dukrą nuo niekam tikusios mamos, nes tai kas vyko toliau su dukra, po poros metų jį patį privertė griebtis už galvos, pats nebežinojo ką daryti, nors dažniausią visą tą užvirusią košę teko srėbti man, nes dukra jau buvo grįžusi pas mane, bet čia jau kita istorija.
Kalbant apie vaikus ir tėvą, tai vaikai bendrauti galėjo su juo visada, ir bendrauja iki šiol, jiems to niekada nedraudžiau. Pasveikiną jį su gimtadieniu, nueina į svečius per kalėdas. Dukra kelinti metai sportuoja kartu su tėvu, ir aš tam neprieštarauju, nes ir pabendrauja ir turi kur energiją išlieti. Negaliu pasakyt, kad jis blogas tėvas, nes vaikais jis rūpinasi, bendrauja, ypač kai jie suaugo, kartais galvoju kad jiems kaip ir per daug viskas "padėta ant lėkštutės" būna. Didžiausia problemą matau jo charakteryje, jo bendravome su žmonėmis, savęs auktštinimu o kitų niekinimu, kultūros stoka, požiūris į vaikų auklėjimą, ir panašiai. Va dėl šito tai nenorėčiau, kad jie ten gyventų, nes kiek stebėjau dukrą, ilgesnį laiką pabendravus su tėvu, ji pasikeisdavo, tapdavo šiurkštesnė, įžūlesnė, pradėdavo laikyti save aukščiau kitų, žodžiu ji pasikeisdavo ne į gerą. Ir kai pradedi sakyti pastabas del tokio elgesio dukros pasikeitusio elgesio, tai tėvas nematydavo tame problemos. kažkur prieš metus ar pusantrų dukra vėl buvo sumaniusi iškeliaut pas tėvą gyvent, kiek supratau, tai kaip ir šiaip toks buvo nors, nes priežasties rimtos niekas nebuvo įvardinęs. Su tėvu jau buvom anksčiau kalbėję, kad ji turi gyventi vienoj vietoj, tuo metu ji gyveno jau pas mane, kad užteks tų lakstymų, nes ir taip krūvos dėl jos problemų buvo. Atostogaut , svečiuotis pas tėvą niekas nedraus, bet gyventi turi pas mane. Rezultate gavosi kitaip, paatostogavo dukra pas tėvą, prieš tai santykiai buvo tarp mūsų puikiausi, jokių konfliktų, išeinant pas tėvą atsibučiavom, po to susiskambindavom, atrodė viskas gerai. Bet tik tol, kol grįžo iš tėvo.... tada jau nebesusikalbėjau su ja, pikta, įžūli, nepatenkinta viskuo. Mėginant aiškintis priežastis jokio aiškaus ir konkretaus atsakymo, nors spejau kad pyksta lyg ir ant manes. Paklausus tėvo, kas atsitiko, kad ji tokia pasidarė, neimanoma susikalbėt išgirdau - "o ko tu tikiesi iš jos, juk neleidi jos pas mane gyvent, užsispyrei, vis kad pagal tave būtų, juk tau būtų lengviau gyventi su sūnum dviese..." ir panašiai, nors apie tai su manim rimtai ir normaliai niekas nekalbėjo. Tėvas toleravo tokį dukros elgesį su manim, ir kaltininkė tokio jos elgesio buvau aš. Aišku, pokalbis nesibaigė gražiai, bet jau nors sužinojau priežastį. Dukrai atsakymas buvo, kad jei ji nori gyventi pas tėvą, tai tegul visi susėdame ir aptariame apie tai, o ne šitaip elgiasi, ir kad jei ji taip elgdamasi tikisi, kad aš sutiksiu, tai klysta, nes mano sutikimo negaus, išeiti ji gali, jei nori, bet tada manes akyse nematys ir kad nebebus taip, kaip buvo prieš kelis metus, nes ji pati man davė gera pamoka. Pokalbio dėl išėjimo pas tėvą daugiau nebuvo iki pat šiol. O ir šiaip, po pagyvenimo pas tėvą, dukra suprato ir išmoko, kad su mama galima nesiskaityti, ir ne tik su mama, bet ir su kitais, tik su tėvu apie tai nepasikalbėsi, kad taip negerai, nes pagal jį normalus bendravimas yra "lindimas kitam į užpakalį"
norėjau trumpai, bet gavosi kaip visada tikiuos gal suprantamai parašiau

Nu jo, kiek gyvenimu, tiek istoriju... O jusu exas yra sukures antra seima, ar turi kita moteri? Jei neturi-gal del to toks noras jo buvo, kad dukte salia gyventu, na zinot, kad namuose vienam nebuti, kad salia kas gyvo butu...
O siaip vargsas jusu vaikas... Issibalansavusi, isiaudrinusi, be tokio stabilumo, besiblaskanti ir beieskanti saves, pikta ant viso pasaulio, ant jusu, tikiu, ir ant tevo uz suzalota vaikyste... Gaila tu musu skyrybiniu vaiku

Nu sedu vel prie savo "disertacijos", nors ji tikrai bus mazesne, vis tik pagrinda jau vakar parasiau.
7. Meiles ir su ja susijusiu jausmu neslepimas ir akcentavimas(nu kaip durnai ir banaliai suformulavau Bet nerandu geresnes formuluotes, tai bandysiu aiskinti liaudiskai.) Kad mes vaikus mylim-tai ir asilui aisku, bet ar sugebam ta iteigti vaikui? Zodziai "as tave myliu" tai gerai ir reikia juos daznai vartoti(o ir tikiu, kad vartojat), bet jie yra sausi, be to tikro vaiko sirdies pasiekimo, vaiko isisamoninimo i tu zodziu reiksme. Pasak psichologo, vaiko samone pasiekia ne tie zodziai "as tave myliu"(mat vaikas ta pati jausma skiria ir kalbedamas, sakykim, apie gyvunus:"as myliu suniuka" arba apie svetimus zmones "as myliu aukletoja/mokytoja"), bet visai kiti, kuriais nusakomas meiles jausmas. O dar geriau nebijoti priespastatyti jausmams "juodas-baltas", na tarsi meiles jausmas nugali visus kitus blogus jausmus. Einu prie pavyzdziu: vyksta eilinis "karo posedis", as, po dienos ivykiu pasipasakojimu, imu taikyti tokius sakinius- "mano diena buvo tokia niuri ir liudna, viskas nesiseke, darbe problemos, bet pamaciau jus-ir ji taip prazydo, kad norisi dainuoti", "siandien vaziuodama keliu maciau avarija, ten stovejo gaisrine ir pjauste masina, o salia budejo greitoji, pasiruosusi vezti nukentejusius, tada susimasciau, kad jus mano gyvenime esate sviesuliai, sypseneles, saulytes, kad be jusu nemokeciau gyventi", "jusu juokas ir asaros man pacios brangiausios", "jusu nebuvo-ir mano sirdis stojo" ir t.t.(primenu, kad tokie zodziai buvo taikomi ne paaugliams, dabar, kai kalbu su jais, vartoju visai kitas frazes, sakykim "as kasdien dekoju Dievui, kad man dave tokius nuostabius, tokius puikius vaikus", "as taip didziuojuosi, kad esu jusu mama, jog noriu sokti valso zingsniu"(paparastai kazkuris sunus man istiesia rankas ir prasokdina po virtuve ). Tad naturaliai pereinu prie kito punkto:
8. Kuno kontaktas. Labai svarbu visus meiles zodzius sakyti lieciant vaika. Bet ta daryti reikia tik tada, kai paciu mamu sirdis rami, kai ji pusetinai stabili, stengtis nesigraudinti, nes tada bus blogiau-vaikui su kontaktu perleisim savo negatyvuma, musu prisilietimai vaikui taps nemalonus, taps nasta ir duokles atidavimas. Jei sirdy vyrauja depresine nuotaika, nuo kuno kontakto vertetu susilaikyti. Taciau jei jauciames neblogai, jei musu sirdis kupina meiles, meiles zodzius galima sakyti prisilieciant prie vaiko galvos(pvz, glostant), paemus ranka ir ziurint i akis(gaunasi nuosirdus toks ir atviras kontaktas), apkabinant ir priglaudziant prie krutines(glaudus ir ypac intymus rysys), galima va pasokti, uzdejus rankas ant peciu ar tiesiog guleti prisiglaudus galva prie galvos per kokius "karo posedzius". Zodziu, kuno kontaktu gali buti ivairiu. Pagalvojau, kad vaiku trenere todel vaikams artima, kad ji be jokiu patarimu pati savaime suartejusi su jais, mat ji optimistiska, visada linksma, su humoru jausmu, niekada nebijo pasakyti, kad vaikai jai brangus ir del ju ji rupinasi per varzybas, aptaria ju klaidas ir nepamirsta pagirti ir pasididziuoti, kad treniruoja toki gabu ir talentinga kolektyva, ji su jais pakalba bet kokiomis temomis iki isnaktu, kartu net kortomis losia(stovyklos metu),tad ir jos musimas per kelius vaiku priimamas kaip kontaktas, o atsispaudimai ir atsilenkimai kaip atrakcija ir pramoga. Tas musimas igyja ne bausmes atspalvi, o klaidos taisymo, siekimo teigiamo rezultato. Stai kodel kolektyvo bernai ja isimyleje, o merginos ja laiko autoritetu, nes tai sviesi, stipri asmenybe, traukianti vaikus kaip magnetas. O stai kita, kaip minejau, rami, tyli, sausa, nera priejusi prie vaiko, pokalbio jokio bendro neranda, vaikai sake, kad ji net vardu per du menesius neismokusi.
9. Konkreciu tikslu, ribu nustatymas, kitaip tariant, disciplina. Pasak psichologo, vaikas puikus manipuliatorius, daznai isbandantis savo galimybiu ribas. Viena karta pabandzius ir motinai nusileidus, kita karta vaikas jau pajunta savo galia ir plecia itakos zonas, pasitelkes net santaza("tu neleisi siandien manes prie kompo, as iseisiu gyventi pas teva"). Svarbiausia, i viska reaguoti ramiai ir be emociju, net jei sirdis draskoma. Vienas is sunu dar mego mane tokiu budu santazuoti, kol syki neapsitveriau(sito tikrai nepatare psichologas, padariau be jo zinios, nors gal ir neteisingai, bet nesigailiu ), tylomis surinkau visus daiktus, tikrai nepatingejau sudeti visus iki vienutelio, sudejau i lagamina, sudejau megiamus zaislus ir knygas, ispraudziau sunui 10 litu i rankas ir atidariusi duris liepiau vaziuoti gyventi pas teva. Isstumiau apstulbusi vaika i kiema, o ten lijo, pastovejo jis po palasu(o as uzkandusi rauda pro langa ziurejau) ir...sugrizo namo. Parejo, apsikabinom(kontaktas), susitaikem, issakem savo jausmus(meiles zodziai), kartu iskraustem lagaminus, dar surengem "karo posedi", ir to santazo jau nepamenu gal kokie 5 metai. Griztu prie tu grieztu ribu nustatymo. Psichologas pasake, kad vaikai/paaugliai vis tik megsta taisykles, ritma, disciplina, nors stengiasi jas kartais lauzyti, isbandyti galimybes ir praplesti itakos zonas. Vis tik vaikams pradzioj autoritetas buna tevai ir tie tevai, kurie tvirtai neapleidzia savo sukurtu poziciju. Na kaip kare: koks vadas igaus kareiviu pasitikejima, jei isgirdus kulkos svilpesi, begs sleptis i apkasus? Stai taip ir su vaikais. Jei viena karta pasakete, kad namo griztu 21 valanda, tai toks taktikos ir laikykites. Faktas kaip blynas, kad paauglys(nes vaikas dar paklus) pirma karta sugris 21.30 ir ziures, kaip reaguosite. Pradzioj isbandot tradicines nuobaudas, pas mus tai efektyvios kompiuterio uzdraudimas tam tikra laika. Svarbu tos bausmes ir laikytis. Kita karta vel pasakymas, kad grizti privalo iki 21, garantuotai vel vaikas bandys ribas, o gal motina persigalvojo. Sakykim, tada as jau taikiau kitokia taktika, kai grizo, pasakiau, jog labai jaudinausi, nes tos keliolika minuciu prailgo i valandas, as prisigalvojau paciu blogiausiu variantu, kad sunaus jau nebera gyvo, kad niekada nedovanosiu sau, jei kas jam nutiks, nes ji labai myliu, jis yra mano gyvenimo prasme. Zodziu, psichologini spaudima padarau ir vel...bausme-kompiuterio uzdraudimas dar ilgesniam laikui. Tai stai dabar jau pas mus nebera jokiu velavimu, esu rami, nes jei 21 valanda sunaus nera namuose, jau man skambutis i mobilu "mama, as jau einu namo, tik nepergyvenk, as tikrai esu gyvas, manes niekas nenudobe" Tiesiog savo namuose isivedziau griezta tvarka kaip armijoje ir pamaciau, kad tokia tvarka duoda rezultatu. Esu kaip tas karo vadas, kuris nepalieka kareiviu svilpiant kulkom.

Nu ka, kazin, ar viska jau parasiau? Is principo, matyt, kad viska, bent jau kas svarbiausia buvo, nes visuose patarimuose yra ivairiu niuansu ir pritaikymo galimybiu, viska reikia ziureti ir daryti pagal savo temperamenta, charakteri ir galu gale jegas bei iskalbos mena.
Labai tikiuosi, kad buvau kam naudinga, gal ir sutaupiau kam nors pinigeliu, nes panasiai sneka psichologai, gal tik paprasciau, suprantamiau ir konkreciau

Ex gal jau kokie 8 metai gyvena su kita, bendrų vaikų jie neturi, tik jo draugė sūnų turi, 2 metais vyresnį už mano dukrą. Kai dukra buvo išėjus pas tėvą, jis jau gyveno su kita.
Dukros piktumai ant viso pasaulio jau kaip ir praėję, nebėro tokio maištavimo, bėdų dėl jos elgesio, kaip kad buvo anksčiau. Sunkiausias laikotarpis buvo nuo 14 iki 16 metų, po to pamažu aprimo. Paskutinius metus palyginus su tuo, kas buvo ankščiau, gyvenom galima sakyti ramiai, be didelių konfliktų, nesusipratimų. Bet pasekmės jos gyvenime, jos elgesį yra išlikusios ir niekada nebūnu įsitikinusi, kad viskas jau praeitį, kad daugiau niekada ko nors panašaus nepasikartos. Ir kaip bebūtų gaila, bet neklystu. Laikas nuo laiko dukra dar mus padrebina daugiau ar mažiau savo elgesiu. Šiuo metu taip pat yra bėda su ja, savaitė kaip nėra jos namie, nėra mokykloje, nežinau kur ji, nes nesako, telefonu neatsiliepia, tik sms retkarčiais parašo. Tipo jai kažkokios problemos, pasimetusi, nežino ką daryti, bet greitai viskas turėtų iššsispręsti, o kas atsitiko, ji pasakyti negalinti , bet mus mylinti ir bučiuojanti Žodžiu galvok ką nori Jūs pasakysit "siaubas, košmaras, iš proto išeičiau, jei man taip būtų" . Taip, siaubas, bet iš proto jau neinu, nors ir nesijaučiu rami, jau pripratusi prie to, nors ir labai keistai jums tai gali nuskambėti. Žinau kad besinervindama nieko nepakeisiu, tad lieka tik laukti kada ji sugrįš namo, o tada reikės sukti galvą, kaip pradėt pokalbį su ja, kaip jai įrodyt eilinį kartą, kad taip elgtis negalima ir kad pagaliau ji turi taip suprasti, nes jai nebe 14, o 18 metų. Tai va, tas elgesio ribų, atsakomybės už tai neturėjimas ir griauna viską, ką būni sukūręs - ramybę namie, pasitikėjimą, vėl galvoji, kad ji nė velnio nepasimokė, kad vėl gali būti tas pats, vėl pradeda atsinaujinti praeitis, o ją taip norisi nukišti kažkur giliai, kad kuo rečiau tai prisimintum. Na, bet šalin blogas nuotaikas, kad ir kas bebūtų nutikę, ne man vienai taip yra, būna ir dar blogiau kitiems . Taip kad mamos, stiprybės visoms, išlikti ramioms ir nepanikuoti
Geri patarimai, sena pažįstama ir galvoju, kdad daug kam pravers, ypač kai turi paauglius ar panašaus amžiaus, nes su jais tai oi oi, kiek vargo būna. Pas mane 2 paaugliai buvo, dabar jiems 19 ir 18 jau, bet kaip diena ir naktis skyrėsi jų paauglystės laikotarpis Pagalvojau, kad gal būtų neblogai juo patalpint gal pirmam puslapį, kad visos greitai rastų esant reikalui, nes per laiką nebežinosim kuriam puslapį surašei, o ieškoti žinia kaip kartais nervina, ypač kai prirašiusios nemažai

jooo, mute, jus drasi moteris...ne kiekviena patiria ka reiskia kai jos vaikas negrizta SAVAITE... paziurekit, del kokiu kt problemu visos pergyvena, ir gal irgi pelnytai, bet...

jus pati tik zinote, kas itakoja toki jos elgesi-jau drastiska , sakyciau. vel daugkas jums pasakys, kad kazka leidot-mazus dalykus, kad dabar jau susilaukte; vat iseina ji kazkur, ir nepaiso nei tevo, nei jusu.
lengva pasakyti taciau. mano vyresniam dar tik 8, bet ruosiuos moraliskai pauuglsytems, ...visokiu minciu buna, baisiu ir ne tokiu.

auginu siaip l svelnu vaika, bet sakoma, kuo svelnesni pirmeji periodai (pvz 3-5metu krizes), tuo sudetingesni veliau. nezinau ka ir galvoti. stengiuos neprisivaryti baimiu, nors visko yr, vaiku tevai man nepavyzdziai daugeliu prasmiu-suprantu, mutes nuogastavimus del ex poveikio moralinio dukrai. rodos, pati issidraskysiu, kai junti kaip skiriasi musu poziuriai su ex, atrodo, man tai dzin, bet vaikui - juk dvasine sizofrenija gaunasi
lengva psichologam visur sakyt; nuo moters daugkas priklauso, buk taktiska, diplomatiska, eina sau kaip lengva pasakyti. o realiai kaip tvarkytis su kad ir tokiu poziuriu ar itaka, kaip kad mutes dukrai, tevo daroma? zodziu...

given444, aš ne drąsi, o žinanti kas gali atsitikti gyvenime su vaikais,esu ne bejausmė, nerūpestinga mama, o nepanikuojanti ir ieškanti sprendimo , jau praėjusi košmarą, bet dar iki šiol neįsitikinusi, ar tas košmaras nepasikartos, nes tas savaites negrįžimas į namus yra ženklas, kad taip vėl gali būti. Sakot, kad kitos gali man pasakyt, kad kažką leidau, kad dabar susilauksim.....Idomu, ko????? Kad ir ką jūs besakytumėte, manęs niekuo nebenustębinsit , mes jau visko buvome susilaukę ir su kaupu - nepaisymas abiejų tėvų, mokyklos nelankymai, nesiskaitymas ne tik su tėvais, bet ir su mokytojais, netinkami draugai, gatvės gyvenimas, policija, teismai, baudos,vaikų teisės, bėgimai iš namų dienom ir savaitėm, rūkymas, alkoholis, narkotikai, savęs žalojimas, gydymai, reanimacija, lankymasis pas psichologus, sprendimai išvežti į socializacijos namus. Laimė, kad to pavyko išvengti. Ir visai tai tęsėsi virš 2 metų, kai jai buvo 14-16 metų. O viskas po truputį pradėjo blogėti nuo tada, kai ji išėjo pas tėvą. Jei ji būtų pas jį išėjusi kitaip, nei kad išėjo, jei tėvas būtų pasielgęs tada kitaip, ne kaltinęs manęs ir užstojęs ją, jei jis ją būtų tinkamai prižiūrėjęs, auklėjęs, man nebūtų buvę taip pikta ant jo, manau to nebūtų atsitikę ir ne vien aš esu tokios nuomonės, taip mano ir mokykloje, ir kiti specialistai. Todėl ir prieštaravau senai pažįstamai, kad ne visada vaikai išeina pas kitą tėvą dėl meilės, saugumo, ne visada jiems ten būna geriau, ir ypač, kai tėvai nesutaria dėl daugelio dalykų, net ir dėl vaikų
auklėjimo, ne visada jie ten prižiūrimi ir auklėjami tinkamai, kaip kad teigia. Ir kas iš to, kad jie dangstosi vaikais, norėdami atkeršyt, įskaudint buvusią žmoną ar vyrą, nukentės labiausiai tai vaikai, o ne mes- tėvai, bent taip atsitiko mano atveju.
Prisiminus visa tai kas atsitiko , skaudėjo kai dukra išėjo pas tėvą, bet labiau skaudėjo, kai dukra grimzdo į dugną, o aš nežinojau kaip ją išgelbėt, ieškojau išeities, pagalbos ir visur atsimušdavau kaip į sieną. Pas mus tik skambios frazės, kad gali gauti pagalbą, deja..... nėra jokios normalios pagalbos sistemos Lietuvoje, jei turi tokią bėdą su vaiku, tai pats ir kapstykis kaip išmanai.
Tad mamos, jei jūsų vaikas išėjo pas tėvą, dar ne pasaulio pabaiga, tuo labiau, jei tas tėvas tikrai vaikais rūpinasi. Kad ir skaudės, bet susiimkit, nedepresuokit, o mėginkit vėl susigrąžinti savo vaikus. Pasaulio pabaiga bus tada, kai jūsų vaikas taps gatvės vaiku ir pradės grimzti į dugną, va tada tai žiauriai skaudės.......
Panašu, kad būsiu pašiurpinus jus, bet deja taip būna