Vaikas išeina gyventi pas tėvą

SP , aciu uz patarimus, manau ne vienai moteriai jie pravers, saunuole , man taip pat

1. TIESA, tas tiesa...

2. tas tiesa taip pat,l ziauri tiesa - sistemos nera, pati esu patyrus, kai teko kreiptis i policija del vaiko ir savo saugumo.ir ke kart. nesinori ne prisiminti. klounizmas.


mute, baisu ka jums teko patirti. lengva patart toms, kas to neisgyvena. idomu, ka sena pazistama atsakytu. jei raudojo siaip kad vaikas pas teva isejo, idomu kaip butu reagavus, kai jos berniukai grimzta i liuna.

Vaikai grimzta i liuna, kai neturi seimoje artumo su savo tevais. Mutes atveju, mergaite blaskesi tarp dvieju tevu, tikedamasi, kad kazkuris is tevu pades jai, paauglei, susigaudyti savyje, susitvarkyti su hormoniniais pokyciais, kurie jai vienai buvo per sunkus iveikti. Tevai uzsieme tarpusavio santykiu aiskinimais, kiekvieno tiesos, gyvenimo vertybiu irodymais vietoj to, kad ieskotu kontakto su besiblaskancia dukra. Mergaite paguoda ir supratima rado...gatveje. Butent GATVE tapo jos autoritetu, jos artima siela.
Ir pritariu Mutei, kad vaikai iseina gyventi pas teva-tai skaudu, bet tai daug geriau, nei vaikas iseis ir pasiners i gatves liuna. Ir jei vaikas iseina is namu(ar i gatve, ar pas teva, ar mociute gyventi), vadinasi, reikia ne kaltinti kitus, o permastyti, ka AS, motina, dariau ne taip, kad vaikas palieka MANO namus ir kokie MANO veiksmu planai, kad susigrazinti vaika namo.

Jei klausimas cia man konkretus-ka as daryciau, jei vaikai grimztu i liuna, atsakysiu konkreciai: jau buvo pradejes vyresnelis grimzti, neraudojau, nesizudziau, o greit ji istraukiau, pritaikiusi kai ka is patarimu, kuriuos parasiusi buvau. Mano paauglys ne baltas ir ne pukuotas, kol kas siai dienai as juo visai nedidziuoju Tiesiog uzkandusi kvapa stebiu is sono ir su kiekviena diena dziaugiuosi, kad apsiejome be policijos. Raudojau as, o ir, manau, bet kuri motina raudotu, kai vaikai iseitu MAZI is namu, nes vis tik kuo vaikas auga didyn, tuo bambagysle plonyn, tuo issiskyrimai su vaiku buna lengvesni.

Mute, kadangi cia jusu sukurta tema, gal galetumet paprasyti moderatores, jog tuos mano patarimus iskeltu i pirma psl Jie tuoj pasimes visoj gausybej komentaru, o ir siaip as ruosiuosi vel savo postu "valyma" atlikti, vadinasi, dings ir tos mano "disertacijos"

nesupratau, o gal jus ne taip supratote. mutei tragedija butent del to, kad isejus pas teva, mergina ir nugrimzdo.

o ir daznai is tevo grizus, kitokia buna, salta atitolus, atsikalbineja, peremusi jo poziuri. ar bent isivaizduojat?
Papildyta:

bet vat del sito as ir bijau. AS galiu stengtis, bet - kaip nu zasies vanduo kai kuriose situacijose. ar jus tikite kad vienas lauke karys? pazistama, ar jums teko kovoti su kitokiu poziuriu? grizta bernas is tevo visai pasiketites. o mes su tevu tokius filmus ziurejom, mes ten ir ten eisim. tevas keikias, tai ir paauglys pereme lavina. na, aisku, nebutinai cia is tevo. gali buti ir is mklos, bet jei saunus tevas keikias, tai juo labiau sviesa zalia.
pvz, del tikejimo. akivaizdi panieka, sukiojimas i smilkinius, ir vaikas jau...pameta viska ne dienom, o valandom.

vat kaip konkreciai kovoti su tuo, kad apsaugoti vaika nuo to, ka as pavadinau, dvasine sizofrenija. mamos vertybres vienokios, tevo kitokios. nors KONKRETU PAV DUOTUMET. APIE tai kaip laviruoti tarp tu vertybiu ir metodu susikirtimu.

Mutes dukrele grizta pasikeitusi, salta ne del tevo itakos, nes tevas jai ne autoritetas, spjauna ji i teva ir i motina, ji grizta pasisemusi GATVES CHEBROS poziurio, nuotaikos, emociju. Tevas ten silpnadusis, jo vienintele klaida, kad uzmerke akis i problema, numojo ranka, paliko viska teketi sava vaga, tikedamasis, kad viskas savaime susitvarkys.

Kartoju gal jau trecia karta-as auginu paaugli, konfliktiska, jis pasikeites man grizta i savaite po kelis kartus. Kartais man atrodo, kad jis isejo susitikti su draugais "auksinis berniukas", svelnus, mandagus, geras, kulturingas, o grizta po keliu valandu piktas, be nuotaikos, atsikalbinejantis, tada prasau pusti, ziuriu ar negeres, ar nerukes, o juk apkaltinti buvima pas teva negaliu, nes jis nebuna, tik viena laime, kad isivede esame griezta disciplina, ir toks grizta iki 21 valandos-tai yra PAAUGLYS, jiems itaka daro stipresnes dvasios asmenybes. Jei ju nera namuose, juos suranda is salies, gatveje, a la draugu pavidalu.

Kai skiriasi motinos ir tevo vertybes, tiketina, kad vaikas perims gatves suformuota poziuri. O kaip laviruoti tarp to-klausimas nelengva, psichologai patys nesutaria, ka jau cia kalbeti apie mus, mirtinguosius. Vis tik visi specialistai sutaria del vieno: jei vaikas eina sunkeliais, kalti tevai, jei vaikas tampa nusikalteliu, kalti tevai. Tai nuo musu priklauso, kokias vertybes formuosim, ar busim stipresni uz gatves moksla.

Ne visai taip gavosi, kad iš karto gatvė padarė jai įtaką. Mano atveju gavosi, kad pradžią nesiskaitymams su tėvais padarė išėjimas pas tėvą, nes tada suprato, kad galima nesiskaityt su manim. Juk išėjo ir gavo tėvo pritarimą, tėvas stojo mūru už ją gelbėdamas ir saugodamas nuo mamos. Būtumėt jūs girdėjusios, kaip jis tada su manim kalbėjo, ir visa tai girdėdavo vaikai Kai kažkada vėliau priekaištavo man, kad aš nesusitvarkau su dukra, tai atrėžiau, kad pats jai parodė, kad galima su manim nesiskaityt, tad pats save dėl to kaltina, o ne man pamokslus skaito.
Nežinau kaip jie bendraudavo, apie ką kalbėdavo, kuo domėjosi, kaip ją auklėjo, kol dukra gyveno pas tėvą, tik tuo metu ji pradėjo išeidinėti į gatvę, jei pasidomėdavau kada ji grįžta, tai tėvas man atsakydavo, kad ko aš čia klausinėju, "tu čia ką, mane tikrini.... aš geriau žinau, ką darau" buvo toks pasakymas dukrai girdint. Dėl jos blogo elgesio, nesiskaitymo buvo jau ir nusiskundimai iš mokyklos, bet tėvas nelabai kreipė į tai dėmesio. Pasiūlymus lankytis dukrai pas psichologą laikė nesamone. Kai dukra sugrįžo pas mane, apsidžiaugiau, galvojau kad po truputį pavyks pakeisti jos požiūrį į kai kuriuos dalykus, deja.... Ji jau buvo išmokusi pamoką, kad mama - ne rodiklis, ir tuo metu ji pradejo bendrauti su viena drauge kuri netrukus pradejo jai daryti didelę įtaką, prasidėjo gatvės gyvenimas - negrįžimai namo, bėgimai iš pamokų, alkoholis. Kai sakydavau tėvui kas vyksta, ir tada dar dukra turėjo tėvo užtarimą, nes jis nieko blogo nematė, čia man tik vaidenasi, noriu kad dukra šokinėtų pagal mano dūdelę, vykdytų mano nurodymus. Bet tuo metu jau ir tėvas nebeturėjo autoriteto, jo žodis, pokalbiai ir draudimai taip pat nieko nebereiškė. Ir tai įvyko per labai trumpą laikotarpį – 3 mėnesius. Atsipeikėt tėvelis pradėjo tik tada, kai pats pradėjo vežiotis dukrą iš policijos, kai jau ne vien aš pradėjo sakyt kas iš tikro vyksta su dukra. Va tada pradėjo mąstyt, pradėjo kalbėtis su manim normaliau, nes reikėjo gelbėt dukrą.
Kol nebuvo tos drauges, tevas dar kazkiek buvo autoritetas dukrai, bet greitai ir to nebeliko, bent tuos pora metu. Bet negaliu ir sakyt, kad jis dukrai nebuvo svarbus. Kai gydėsi, žinau kad labiausiai laukdavo tevo, iš pradžių apie mane neužsimindavo, manes kaip ir nebūtų. Mano nuomonė kai kuriais klausimais nebūdavo svarbi, ypač jei tėvas galvoja kitaip, jo nuomonė būdavo svarbesnė. Ir dabar tai yra išlikę, tėvas yra svarbesnis, nors mes artimesnės dabar, nei kad ankščiau, ji man pasipasakoja apie save daugiau nei kad tėvui - apie kai kuriuos draugus, pasimatymus ir kitas mergaitiskas temas, klausia patarimo. Dar viena bėda dėl mano bendravimo su ja yra tai, kad tevas laikas nuo laiko deklaruoja, kad aš išskirianti vaikus, labiau mylinti sūnų, nei dukrą, ir aplamai, kad dukros labiau prie tėvo linksta, o sūnūs prie mamų. Ir tai pasakoma, jai girdint. Dukra ankščiau kaltindavo mane, kad aš jos nemylinti, o myliu brolį, nes jam daugiau leidžianti, nei jai. Ir nepadėdavo jokie argumentai, kad brolis nesielgia taip kaip ji, kad nebus jokiu draudimų, konfliktų, jei ji nebesielgs taip, ir kad tie draudimai ir konfliktai kyla ne dėl to kad aš nemylinti jos, o kad noriu ją apsaugot nuo didesnių bėdų, nes ją myliu. Šiaip ji nėra blogas vaikas, galiu ja pasidžiaugti, tik pastebėjau, kad ji per lengvai pasiduoda kitų įtakai, nors moka ir pastovėti už save, vis dar neatsirenka kas gera, kas bloga, vis dar nesuvokia iki galo, kad negali elgtis kaip tinkama ir kad už tai nereikės atsakyti, pasirenka nelabai tinkamus draugus ir kažkodėl ją tokie traukia. Čia matomai likę iš to blogojo paauglystės laikotarpio.
Dar mąstau, kad dabartinė situacija – nebuvimas namie savaitę ir nieko nepaaiškinimas, gali turėti reikšmės ir tai, kad jai nesenai suėjo 18. Kažkaip atrodo, kad tada vaikai pasijaučia galintys sau leisti daugiau, nei kad būdavo galima iki šiol, nes jau yra suaugę ir tėvų nuomonės, draudimų galima kaip ir nebepaisyti „ nes man juk jau 18, aš jau suaugęs...“ Taip sprendžiu iš to, kad kai sūnui suejo 18, tai po to kelis menesius su juo kildavo konfliktai – atsikalbinejimai, pakeltas balso tonas, įžūlokas elgesys, kurie baigėsi, kai pasakiau, kad dar jei šitaip tęsis ir toliau, tai po mokyklos baigimo teks mudviem atsisveikinti, nes aš tikrai nesiruošiu klausytis jo įžeidinėjimu ir taip gyventi, kad tai prives prie to, kad mes liksim svetimi del tokio bendravimo, nors aš to visai nenorinti. Matomai yra ne tik paauglystes laikotarpis, bet ir pilnametystes, kurį reikia tėvams ir vaikams praeiti.
Si vakarą turėtų laukti nelengvas pokalbis su pilnamete dukra, tik ar bus teigiamų rezultatų po to

Tai ji sugrizo? Neminejo, kur savaite blaskesi ir pas ka?
Oi tie vaikai, vaikai...Kiek jie kraujo mums isgeria...

Si ryta iseinant man i darba susitikom ant slenkscio, grizo.Vakar kalbejom telefonu, tai jokio paaiskinimo kur yra ir kodel nebuvo namie tiek laiko nesulaukiau ir panasu kad ir nesiruosia sakyt. Gaunasi , kad savaite ar dvi nebuni namie, grizti , nieko neaiskini ir gyveni toliau, kaip nieko nebuti ivyke ir tas negrizimas namo tiek laiko neturi jokios reiksmes ir nera ko cia tragedijos daryt
Viliuos, kad bus namie, kai grisiu vakare, tik dar klausimas ar eis susikalbeti su ja, nes ir mokykloje jos lauke pokalbis, nepaglostyt už pamokų nelankymą. Gali būti pasišiaušus kaip ežys, o tada pokalbis bus beprasmis

Mute, negrįžk namo porą savaičių nieko vaikams nepranešus ir pinigų nepalikus

ot butu šokas jiems, kažkada pagalvojau ką darytų tokiu atveju. Šiaip galėčiau tokį pokštą iškrėst, pilnamečiai jau abu ir niekas nebegalėtų manęs apkaltint vaikų nepriežiūra, tik kad vienas tai nesitranko taip naktim nors ir tam butu už kitką pamoka
Gal kas dar kokių pasiūlymų turi, kaip paauklėt maniškius reiktų

O as manau, koks jums sokas butu, kai griztumet ir savo namuose landyne rastumet
Iseiti is savo namu-negalima, "mano namai-mano tvirtove".
Man toks klausimas kilo, o jie dirba? Dukra, zinau, dar 12toke, bet vasaros metu? Jei nedirba-is kokiu pinigu jie gyvena?

o jei rimtai, aptarkit taisykles ir įsipareigojimus vieni kitiems, taip pat atsakomybę už įsipareigojimų nesilaikymą. (kiek jiems džiaugsmo bus mamą nutvėrus dėk kokios smulkmenos )

Nesiūlau drausti išeidinėti naktimis, jei tai įprasta jau, bet siūlau visada žinoti, kas kur išėjo (tiesiog artimi žmonės atsakingi vieni už kitus) ie neklausinėti daugiau, negu pasako (patys pasakys, kai pasitikės ).

Priimant įsipareigojimus, manyčiau, nereiktų pabrėžti savo pranašumo, stengtis formuyoti lygiavertį santykį, tiesa nepamiršrtant, kieno uždirbtu geru mintama, bet ir tai priminti labai pagarbiai. Jautrūs tie tik plunksneles vos išleidę. aš vienai šalia manęs augusiai paniukei sakydavau; džiaukis dabar savo begaline išmintimi, nes niekada pati sau nebebūsi tokia protinga , kaip dabar...