Vaikas išeina gyventi pas tėvą

vaikams kaip vaikams,pergyvens jie visa tai be jokių ypatingų traumų,toks gyvenimas.Labaiausia norėčiau,kad jūs padėtumėt pati sau,kad jūs pasijustumėt,stipresnė,netokia pažeidžiama,kad negalėtų jūsų joks ex puldinėti,skriausti,kaip suprantu gyvenimas jūsų neglostė,mylėkit labiau save.Tik padėdama pati sau,galėsit padėti ir vaikams,ar draugėms,ar dar kam nors,neskriauskit savęs,neskaudinkit.O dėl vaikų ir vyro ,aš rašiau aukščiau,nreikalingi jie jam,nebijokit taip labai,neims jis jų.Čia tikriausia yra svarbiausias tas momentas yra tas kada dukra grįž pas jus,o tas atsitiks ne taip ir už ilgo,ar jūs būsit pasiruošis ir tam momentui,kad ji gali ožiuotis ir dar labiau,ir neklausyti dar labiau,ir gali nakvoti nepareiti,ar jūs pasiryžusi jai neparodyti kaip jums tai baisu,bet galimas ir visai kitas variantas,kad apsiramins.Bet kaip jūs rašėt ji gudri ir protinga mergaitė,visaip gali būti.Ir tame elgesyje irgi bus tik parodymas,kaip jai blpgai buvo be jūsų,ir ji vėl bandys nubausti.Nežinau kur gyvenat,ir nežinau kokia jūsų finansinė padėtis,bet labai norėčiau,kad jūs apsilankytumėt pas psichologą,psichoterapeutą,kad rastumėt tą optimalų sprendimą ir sau ir vaikams.

Papildyta:


nebūtinai čia buvo bėgimas,o gal čia buvo pasitraukimas,tai irgi yra sprendimas.Protingas,neprotingas,nežinau,bet tokiu atveju apsilankyti pas advokatą irgi nėra blogai,kas gi žino ko jis ten buvo,jei buvo,gal jis norėjo išsiaiškinti visai kitus atvejus,pvz. kokios dabar jo teisės,jei vaikas gulasi į ligoninę ar reikalingas motinos parašas ,ar užteks tik jo,nors jis dabar kartu negyvena.Žodžiu sunku spręsti ką jis ten galvoja ar ne,jis gi čia nerašo.

Tai va, sitokio pokalbio ir as norejau, kad visi trys, nors is tikro visiems keturiems reikejo pasikalbet, yra dar ir sunus. Bet kur tau.. ne klausyt nenorejo, padare taip kaip norejo. As tai supratau, kad cia buvo dukros kerstas man uz bausme, bet tevelis jos toki elgesi toleravo. Kas ir buvo blogiausia. Jei pastoviai prades taip elgtis, tai po keliu metu metu visiskai niekas su ja nebesusikalbes

Sunku skaityti patarimus - su tėvu kalbėti Ką kalbėti su tokiu? Aš jau įsivaizduoju dabartinę Mutes situaciją - tas išgama šaipėsi iš jos visą gyvenimą, erzino, dabar vožė per pačius pakinklius - vaikus. Ir dar ko gero su tokia šlykščia šypsenėle į tave žiūri. Kokie čia dar psichologai? Niekur jis su tavim neis, tik dar išsityčios - tipo pati durnė tai ir eik, aš va normalus, būtum normali, nuo tavęs vaikai nebėgtų.
Ajėtau, tau dabar tik susitvardyti reikia, nurimti, neduoti jam tos pergalės saldumu mėgautis. Ir dukters kaprizams nenusileisti. Būk motina kokia ir esi ar buvai. Tavo namai, tavo taisyklės.
Išsigimėliai... išeina, vaikus palieka, ir dar paskui nerimsta. Būtų šeimoj gyvenęs, nereikėtų čia tam vaikui plaikstytis. Sėdėtų sau ir neterorizuotų motinos - va, išeinu ir t.t. Ir dar palaiko jos išsidirbinėjimus

[quote=alfija,2006 03 10, 22:25]
vaikams kaip vaikams,pergyvens jie visa tai be jokių ypatingų traumų,toks gyvenimas.Labaiausia norėčiau,kad jūs padėtumėt pati sau,kad jūs pasijustumėt,stipresnė,netokia pažeidžiama,kad negalėtų jūsų joks ex puldinėti,skriausti,kaip suprantu gyvenimas jūsų neglostė,mylėkit labiau save.Tik padėdama pati sau,galėsit padėti ir vaikams,ar draugėms,ar dar kam nors,neskriauskit savęs,neskaudinkit.O dėl vaikų ir vyro ,aš rašiau aukščiau,nreikalingi jie jam,nebijokit taip labai,neims jis jų.Čia tikriausia yra svarbiausias tas momentas yra tas kada dukra grįž pas jus,o tas atsitiks ne taip ir už ilgo,ar jūs būsit pasiruošis ir tam momentui,kad ji gali ožiuotis ir dar labiau,ir neklausyti dar labiau,ir gali nakvoti nepareiti,ar jūs pasiryžusi jai neparodyti kaip jums tai baisu,bet galimas ir visai kitas variantas,kad apsiramins.Bet kaip jūs rašėt ji gudri ir protinga mergaitė,visaip gali būti.Ir tame elgesyje irgi bus tik parodymas,kaip jai blpgai buvo be jūsų,ir ji vėl bandys nubausti.Nežinau kur gyvenat,ir nežinau kokia jūsų finansinė padėtis,bet labai norėčiau,kad jūs apsilankytumėt pas psichologą,psichoterapeutą,kad rastumėt tą optimalų sprendimą ir sau ir vaikams.

Ji zino, kad gali bet kada grizti namo, kad yra mylima ir laukiama. Bet jei kada nors ir gris, visu pirma bus rimtas pokalbis apie elgesi, apie namu taisykles, kuriu reikes laikytis, reikes surast ta aukso vidury kuris tenkintu mus abi. Jei nesutiks su tuo, tada lai negrizta, nes manipuliuot savim ir santazuot neleisiu, kad ir kaip sunku butu. Panasiai jau buvau pasakius jai, kad jeigu jai nemalonu mane matyt ir kad ir kaip as su ja besielgciau ir ka bedaryciau jai vis yra blogai, tai galiu nebeskambint ir nebekviest pas save, tegul gyvena su tevu kaip nori. tai priekaistu nebeliko ir bendravimo nebenorejo nutraukti. Pas psichologa kelis kartus buvau, norejau ir kad dukra eitu, bet ji atsisake, o tevas ir nemane, kad jai sito reikia.
Na nemanykit, kad man taip blogai, kad labai pergyvenu. Nera taip,Jau apsipratau. is vienos gyvenimo duobes sugebejau issikapstyt, nors man tai kainavo atitolima nuo vaiku, kurio pasekoje dukra dabar pas teva. Nors ir kalbejaus su jais, bet jie nesuprato, kas man yra, nesuprato, kad kartais gyvenime nuo visko pavargsti ir ypac tada, kai uzpuola bedos. Dabar viskas butu gerai, jei tik bendravimas su dukra butu kitoks

o tėvo namuose yra taisyklės, teisės, pareigos ir pan.?

Forumas supermamyčių , bet malonu ir pačiam pasisemti kitų patirties.
Smagu , kad mute puikiai kapstosi ir be patarimų
Ramybės tau

Skaitinėjau forume apie skyrybas ir panašiai ir prisiminiau, kad prieš pora menesių mano ex man pasiūlė vėl kartu gyvent Niekaip nesuprantu, kaip po visokių ižeidinėjimų ir kitokių nesamonių galima šitai siūlyt ir koks pas jį iš viso supratimas apie šeimą

Siūlyti visada galima ir nėr čia ko perpratinėti tik daug laiko laužysi galvą o į jo kailį vistiek neįlysi - taigi neverta.

gal truputi kisu nosi ne ten kur reikia, nes kol kas vaiku neturiu, bet buvau sokiruota. kaip suprantu, dukrai max yra 13 metu, ir ji pati sprendzia, ka jai daryti??? kas cia per isejimai, kur uzsimanius??? ar ne per greitai siuolaikiniai vaikai skuba suaugti??? aisku, dabar ji isejo is paprasto principo, nes, matote, mazajai poniai buvo atimtas telefonas. ne tik atimciau telefona, bet ir kaili gerai iskarshchiau, kad daugiau tokios nesamones i galva nesautu.
mano vyro dukra, kuriai suejo 14 metu, pareiske, kad kai grisim i lt, gyvens su mumis, o ne su mama, nes anot jos, tetis viska leis. deja, tikrai neleisiu, kad ji pas mus gyventu. ne del to, kad jos nemegstu ar panasiai, bet jos mamai bus per daug skaudu

Nelaužau as tos galvos dėl jo yra ir taip dėl ko palaužyt, kitokie rūpesčiai. Šiaip tik pamasčiau trumpam apie tai ir tiek. Tik per mūsų tokį nesusikalbejimą blogiau bus ne mums, o dukrai, tai liūdna daros.
Papildyta:

Tai kad pas mus tokie įstatymai, kad nuo 12 metų gali pasirinkt kur gyvent. Ir nieko negali padaryt, net jei ir šitaip išėjo. Gali kreiptis kur nori, i policiją, į vaikų teises ar dar kur , niekas nepadės Nežinau, dabar manau kad 12 metų visdėlto dar per anksti tai nuspręst, ypač kai yra prasidėjus paauglystė
O taviškis nepasakys tau, kad tu niekur nedingsi, ir jei jis norės, kad dukra gyventų pas jį, tai turėsi sutikt?

na taip, istatymai idiotiski. tai tada tegul vaikai nuo 12 metu eina dirbti, patys save islaiko ir priimineja sprendimus.
su vyru dar nesam rimtai kalbeje sia tema, bet manau, kad jis sutiks su mano nuomone. visgi mergaite tevo nemate daug metu, bendravimas buvo beveik vien telefonu, o dabar sove jai i galva ir darys ka nori. i svecius prasom, bet gyventi tikrai ne. jei jos mama butu kokia asociali ar nesirupinanti, tada galbut, bet mergaite priziureta, tik islepinta gal per daug.
o del tavo dukros garantuoju, kad, kai ji subres, gris pas tave maldauti atleidimo, nes mama visada yra ir bus mama, ir niekas jos taip nemyles ir nesirupins, kaip darytum tu

Na 12 metų nėra jau tiek mažai. Jie jau turi savo nuomonę ir tikrai gali ją pareikšti. Kalba neina apie saves išlaikymą ir kitus pastebėjimus. Eina kalba apie galimybę pasirinkti pas kurį iš tėvų gyventi. O vistik pripažinkim abu tėvai turi vienodą pareigą prieš vaikus. Taigi jeigu jųsų ilgai augintas vaikas nutarė priminti kažkam pareigą nieko nelieka tik gerbti jų pasirinkimą. Bandau įsivaizduoti savę jūsų vietoje. Būtų beproto sunku sutikti ir pripažinti jų nuomone. Bet manau jei taip atsitiktų - tektu .
Kitas dalykas , kad vistik kitas iš tėvų privalo suprasti užsidedamą pareigą o ne tiesiog pademonstruoti savo pranašumą pasinaudojant vaiko akimirkos pykčiu.
Taigi gyvenimas pilnas siurprizų. Todėl ir gyvenkim ne vien pareiga prieš kažką bet ir malonumu dėl saves. Nors pareiga -taip pat gali būti maloni