Sveikos, merginos
Norėčiau pareikšti pagarbą Aleksi'ai už pasiryžimą ir Heliantai už ilgą bei turiningą ataskaitą, kurią su malonumu perskaičiau.
O čionais kol kas tik dvi iš mano perskaitytų:
Rasa Aškinytė Lengviausias Jei reiktų knygą apibūdint trumpai, tarčiau, kad joje rašoma apie banalius dalykus nebanaliai, neįkyriai ir nenuobodžiai. Galima pasakyt, jog tai tikrų tikriausias Amelijos iš Monmartro pasaulis.Tokią gilią(
) paralelę išvedžiau todėl, kad knygos herojė Blanka dirba kavinėje Prancūzija, o ir nutikimai bei atmosfera panašūs. Blanka gyvena mansardoje į kurią galima įkopti kopėčiomis, Blanka įsimyli vyrą, kuris groja valtorna, Blanką palieka vyras, kuris groja valtorna ir tuomet ji įsimyli vyrą, kuris nešiojasi paslaptingą dėžutę. Jei atpasakotum siužetą, atrodytų visų visiškiausiai vaikiškas briedas, tačiau kažkodėl skamba puikiai ir susidėlioja į savitą mozaiką. Autorė kažkuriame interviu savo heroję pavadina višta, kuri visiškai nesuvokia aplinkinių. Tačiau ta višta, sakyčiau, lesioja ne bet kokius grūdus, o filosofinius. Galutinis reziumė: lengva forma apie sudėtingus dalykus.
Tomas Bernhard Senieji meistrai. Senas vienišas vyras (menotyrininkas Rėgeris) jau daugelį metų sėdi Vienos muziejuje ant suolelio prieš vieną vienintelį paveikslą ir kritikuoja. Kritikuoja gyvenimą, mokyklas, mokytojus, valdžią, valstybę, austrus, filosofus, kompozitorius, gydytojus, muziejaus lankytojus ir t.t. Jis meta mintį kaip akmenuką į vandenį ir paskui tas vanduo ilgai raibuliuoja, sūkuriuoja t.y. mintis vis pakartojama refrenu. Kartais tie jo muzikaliai patvirtinami skundai pabosta, kai staiga pagauni, kad jis sako skaudžią, gryną tiesą. Beje, tas paveikslas tai venecijiečio Tintoretto "Portrait of a White-Bearded Man". Beskaitant toptelėjo mintis, jog tai įkūnytas paveiksle sėdėtojo Alter Ego, žilabarzdis senis liūdnomis ir išmintingomis akimis. Žmogus, kuris jau niekad nebeprabils ir todėl liks amžina paslaptimi. Įstrigo mintis, kad jokio kūrinio negalima labai atidžiai tyrinėti, nes tuomet dingsta jo paslaptis, žavesys. Ir dar: net pats įstabiausias meno kūrinys pasirodo beesąs nieko vertas prieš artimo žmogaus netektį. T.y. jis neguodžia kaip tikėtąsi, nepriglaudžia. Turi juo naudotis, išnaudoti, kad įveiktum sielvartą. Jei nesupratot apie ką aš, skaitykit "Senuosius meistrus".
Papildyta:
QUOTE(marakeš @ 2011 08 16, 18:34)
gavau iš leidyklos, na ir šiaip, smalsumas pražudė katę
čia plačiau įspūdžiai ir pastebėjimai
umhu, labai patiko įspūdžiai ir pastebėjimai.
