Labas
Baisiai seniai berašiau, bet gal dar kas iš senesniųjų knygių prisimins
Drąsiai galiu teigti, kad atostogos - ne pats geriausias laikas skaitymui. Kaip niekad mažai skaičiau, bet apie kelias, kad ir kiek anksčiau skaitytas knygas noriu parašyti.
J. Grisham turbūt turėčiau priskirti prie mėgstamesnių rašytojų, nors kai kurios knygos, atvirai kalbant, buvo nuvylusios.
,,Fordo apygarda" - apsakymų rinkinys, lyg ir nebūdingas Grishamui. Parašyti gerą apsakymą arba novelę (aš juos savaip intuityviai atsiskiriu) yra labai sunkus darbas, kartais atrodo, kad romanas lengviau. Nustebino autorius tais savo apsakymais. Nėra jie tobulai sudėlioti, bet skaičiau su dideliausiu malonumu. Juose išlenda Grishamui būdingi bruožai (nuoseklus pasakojimas, intriga, kai kur sentimentalumas) ir visai nebūdingi (ironija, siurrealizmas, dar kažkas). Skaitydama ne kartą pagalvojau, kad tokio visapusiško, sakyčiau, brandaus Grishamo aš nepažinojau, nors skaičiau turbūt visas jo knygas. Ir nors praėjo nemažai laiko, pirmo įspūdžio nebėr nė kvapo, vis tiek taip tebegalvoju. Bet čia, žinoma, tik mano nuomonė.
E. Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk" laiko išbandymo, deja, neatlaikė. Jeigu būčiau rašius skaitydama, būtų daug susižavėjimo šūksnių. Iš tiesų tai smagi atostogų knyga. Nors bet kokios dievo paieškos man atrodo nesąmonė (čia prisiminiau sceną, kur kažkoks skandinavas bandė papasakoti senam tėvui, koks gėris yra Indijoje atrasti vidinę ramybę, o tas žiūrėjo nustebęs ir sakė, kad jis ir taip ramus), bet pasakojimas toks gyvas, pilnas saviironijos, sąmojingų palyginimų, įdomių faktų, kad skaityti vienas malonumas. Dabar pagalvojau, kad gal vertėtų tą knygą nusipirkti kartais nuotaikai pakelti. Bet, deja, išliekamosios vertės ta knygelė neturi, tai vakaro ar dviejų skaitalas. Labai neblogas, skanus, bet ... skaitalas.
Apie
K. Sabaliauskaitės ,,Silva rerum II" neseniai diskutavot. Man ji ne tik atradimas, bet ir reiškinys. Gali būti, kad suveikė netikėtumo veiksnys: tokia
glamūrinė autorė ir toks rimtas kūrinys. Labai mažai skaitau lietuvių rašytojų, bet ir užsienio literatūros kontekste ši knyga stovi ant labai tvirto pagrindo. Nebūtų gėda versti į bet kokią kalbą. O turbūt geriausias įvertinimas šiai knygai pažįstamų vyrų, kurie nieko bendro neturi su literatūra, skaito trilerius, pasakymas, kad skaitė per naktį ir mano, kad tai aukščiausia praba. Grįžtant prie knygos, antroji dalis man pasirodė stipresnė, labai netikėtas sprendimas gale surišti visus galus pabaigoje, turtingas žodynas (tiesiog keista girdėti autorės lūpose tokias archaiškas žemaitybes), istorinis fonas nenuvalkiotas, nelabai ir žinomas, bent man, charakteriai ir t.t., ir t.p. Jeigu viską reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau - kultūra. Visais aspektais, ir rašymo, ir vaizduojamo objekto. Tikrai skeptikėms siūlau nesilaužyti, spjauti į visus principus, atsipalaiduoti ir perskaityti. Gali būti, kad nepatiks (jetau, kiek man pasaulinio garso kūrinių nepatiko), bet kokia čia bėda, bent žinosit kodėl. Tikrai būtų įdomu išgirsti kritikos tai knygai, nes bent aš nežinau, prie ko prikibt. Gal stilių kiek sunkina vienarūšės sakinio dalys, gal kiek netikėtas homoseksualizmas, gal... nežinau, čia tik smulkmenos.
Tai tiek.