Aš ėmiau lauktis kaip tik per vidurį vairavimo kursų Jau buvau pramokusi vairuoti, o paskui kažkaip ėmiau sunkiau orientuotis, bėgių nebepataikyti. Galvoju, kas čia man atsitiko, o tik po to paaiškėjo, kad
. Taigi, tada pasireiškė ryškiai tas reakcijos sulėtėjimas. Ir vairavimo egzamino baisiai bijojau, bet teko susiimti su ta mintim, kad negaliu taip jaudintis, nes vaikui kenkia. Išlaikiau sėkmingai.
Čia buvo prieš 8 metus, tada gal dar egzaminas lengvesnis buvo
Pakui labai daug priekaištų susilaukdavau iš mamos, kai aš važiuodavau su 2 vaikais ir dar
Nors važinėjau ne tiek ir daug, pvz. į kaimą su vaikais, kaime kai kur prireikdavo. O dar didesnį siaubą jai keldavo tai, kad aš, sugrįžus iš kaimo, važinėjau Vilniuje
Ir ta jos baimė mane tikrai labiau išvesdavo iš pusiausvyros, nei pats vairavimas. Nes visada turėdavau nugalėti baimę sėsdama vairuoti, o čia, kai taip gąsdina, baimė sukausto triguba.
Vėliau, laukdamasi kitų vaikų, irgi vairavau ir galiu pasakyti, kad jausdavausi ramesnė, nei nebūdama nėščia. Ketvirto besilaukiant, pabaigoje labai sunkiai galėjau paeiti, o vairuodavau su ramybe.
Man tik labai keista, kad kai nusipirkom pirmą mašiną, vyras irgi buvo visai be patirties, bet niekas nebijojo, kad jis veža vaiką. O kai aš, net dabar jau su 8 metais patirties (nors vairuoju ne kasdien), vežu vaikus, net ir nenėščia, manimi nepasitiki ir bijo.
Nedidelėj mašinytėj tikrai sunku tilpti su pilvuku, bet paskutinį kartą šios problemos nebebuvo, nes turėjom miniveną ir ten kažkaip patogiau susitalpinti.
ar teko laikyti egzamina jau su pilvūzu išsipūtusiu?Kaip instruktorius reagavo ( gal sakau atlaidžiau 
) kaip pačios jautetės
