Gal jum kaimyninese salyse reiktu ieskoti vasto cheminiu pavadinimu? Dar latvijos nepamirskit
QUOTE(DJ_ @ 2011 08 27, 23:21)
noriu pasiteirauti, gal kam nors taip pat tokia probelemele ir gal kas ja kaip nors issprende. Mano mamai vienas is chemijai skirtu vaistu buvo Flouroucil'as. Kai atvaziavom ketvirtai chemijai rugpjucio 12 d. jo negalejo skirti, nes Lietuvos vaistinese jo nebera. Internete radau info, kad nuo 0719 i Lt nutrauktas tiekimas. Gydytoja garantavo, kad mano mamos pasgrindinis vaistas nera sis, tad visai nepergyventi. Bet man atrodo, jei tu triju vaistu kombinacija veike, tad reiketu ta pacia kombinacija ir toliau testi. Tad galvojau, gal kur kitur ta vaista nupirkt butu imanoma. Tuo labiau, kad ir pati gydytoja kaip ir paskatino, nes pasake, kad matyt tures analoga arba ta pati tik spali, o jie nera brangus ir galetumem patys kur nors nusipirkt.
Bet Baltarusijos vaistinese jo nera (pasake, kad ligonines si vaista uzsakine), Rusijos vaistinese irgi nere, Lenkijos irgi. Nu gal ne tose vaistinese lankemes..
Jau kita penktadieni sueina 5-jo karto data.. Gal kas nors sio vaisto isigijot ir galit pasidalinti informacija...
O gal ji kuo nors pakeisti galima??? O gal gretimosiose musu kaimyninese salyse jis kitaip vadinamas?
Bet Baltarusijos vaistinese jo nera (pasake, kad ligonines si vaista uzsakine), Rusijos vaistinese irgi nere, Lenkijos irgi. Nu gal ne tose vaistinese lankemes..
Jau kita penktadieni sueina 5-jo karto data.. Gal kas nors sio vaisto isigijot ir galit pasidalinti informacija...
O gal ji kuo nors pakeisti galima??? O gal gretimosiose musu kaimyninese salyse jis kitaip vadinamas?
O ką neskaitėt apie skandalą su tuo vaistu? Tikino, kad jau kitą savaitę bus.
Sveikos, merginos. Niekad negalvojau, kad ieskosiu info ir rasysiu i tokias temas, bet... penktadieni isoperavo mano uosvi, pasalino slapimo pusle ir prostata, dabar dar reanimacijoj. Apie liga suzinojo pavasari, turejo dvi operacijas, kuriu metu buvo pasalinti dariniai (piktybiniai), dabar jau pasalino organus. Chemija jam nei karto nebuvo daryta ir mum visiem keista kodel. Gal jei po anu operaciju butu dare chemija, nebutu reikeje sitos organu isemimo operacijos? Daktaru atsakymas kodel nedare chemijos - taip reikia 
ar yra dar kazkam, kam nedare chemijos?
ar yra dar kazkam, kam nedare chemijos?
QUOTE(nida44 @ 2011 08 28, 13:15)
O ką neskaitėt apie skandalą su tuo vaistu? Tikino, kad jau kitą savaitę bus.
tai skaiciau. bet abejones man islieka del sio vaisto tiekimo. norisi buti tikrai ir turet vaista rankose..
QUOTE(Wėtra @ 2011 08 24, 22:19)
Manąjam metastazės buvo abiejose kepenų skiltyse, ir išoperavo-pridegino jų nemažai - aštuonias...
Po operacijų atsigavo, priaugo jau 8 kg., bet gydytoja dar vis liepia priaugti
kad grįžti į pradinį svorį dar turi priaugti 19 kg....
Po operacijų atsigavo, priaugo jau 8 kg., bet gydytoja dar vis liepia priaugti
kad grįžti į pradinį svorį dar turi priaugti 19 kg....
Labukas
Gal turite gerų patarimų, kaip priauginti svorį? Maniškiui nukrito gal virš 15 kg... (dabar toks kūdas, kad net baisu darosi).
Taip norisi, kad greičiau atsistatytų
QUOTE(Leticija @ 2011 08 28, 15:24)
Daktaru atsakymas kodel nedare chemijos - taip reikia ar yra dar kazkam, kam nedare chemijos?
ar yra dar kazkam, kam nedare chemijos?Gydytojo visada galima paprašyti paaiškinti, KODĖL priimtas vienoks ar kitoks sprendimas, KOKIOS alternatyvos. O lyginti su kažkuo tariamai panašias situacijas ir daryti iš to išvadas -- tuščias reikalas... Kiekvienas atvejis juk individualus.
Reikia manyti, kad Jūsų ligoniukas gydomas taip, kad būtų pasiektas maksimalus rezultatas
QUOTE(something else @ 2011 08 26, 11:23)
tyliai dejavo "kaip man skauda, kaip man skauda..." Tai buvo toks kraupus potyris - pirmąkart mačiau bejėgę mamą, pirmąkart ne man, o jai reikėjo pagalbos. Nuo tada susikeitėme vietomis - iš globojamos pati tapau globėja.
Žinot, sunkiomis akimirkomis, aš sau kartojau: Dėkui Dievui, kad TURIU kuo rūpintis, kad GALIU rūpintis -- tas turėjimas/galėjimas yra didžiausia Viešpaties dovana...
Žinot, sunkiomis akimirkomis, aš sau kartojau: Dėkui Dievui, kad TURIU kuo rūpintis, kad GALIU rūpintis -- tas turėjimas/galėjimas yra didžiausia Viešpaties dovana...
Šitą suprantu. Tylias dejones, kaip man bloga, skauda, padėkit... Kas keisčiausia, nesusikeičiau aš su ja vietomis. Ji yra mano mama. Ji mane globoja, ne aš ją. Ji man buterbrodą su sviestu storai storai tepa ir liepia daug daug valgyti, nesvarbu, kad visą maistą turiu jai parvežt, užnešt, užtyst, pavežiot po parduotuves ieškant.
Taip. Aš stipri. Aš jai padedu kiek galiu, ir per negaliu. Bet mes vietom, nesusikeitėm.
Ji mane iki pat dabar bara. Sėdi, rupšnoja bananą, mataruoja nuo tapčaniuko kojytėmės ir burnoja nustebusiom akim: "O tu negalėjai gražesnių rūbų išsiskalbt?... Negalėjau... Blyn, negalėjau, nes turiu apipirkt tave, suvežt tau maistą, nupirkti maisto sau, ir pasirūpinti ne tik tavo, bet ir savo namais...
Jūs protinga moteris. Tik savanaudiškai rašot. Labai savanaudiška yra džiaugtis tuom, kad esi nelaimėje kažkam reikalingas. Ko vertas tada žmogus, jei dėkoja Dievui už kito žmogaus ligą, kaip išbandymą sau, ir galimybę būti reikalingu?
Didžiausia Dievo dovana, kai esi reikalingas tik Dievui, ir pats sau.
QUOTE(suntea @ 2011 08 29, 22:05)
man atrodo jūs nesupratot minties
nemanau, kad ji turėjo galvoje, kad džiaugiasi, jog yra tas reikalingas pagalbininkas mamai. Ji džiaugėsi tuo, jog dar turi mamą ir visai nesvarbu ar reikia ja rūpintis, esmė, kad dar yra kuo rūpintis ir už tai turi būti laimingas. O dėl to apsikeitimo vietomis, jūs rašot, kad mama dar ir sviestą sugeba užtepti ant batono, dar ir po parduotuves pavaikšto, nesvarbu, kad jūs turit jai padėt... kalba eina jau apie tai, kai ligonis viso to pats nebesugeba pasidaryti. Mama po operacijos džiaugėsi sugebėdami nueiti į VC, o apie kažkokį maisto pasiėmimą ar juo labiau nuėjimą daugiau nei keliasdešimt žingsnių nebuvo nė kalbos. Lovos režimas kaip sakant, jau net į sanatoriją, kai važiuoti reikėjo ir tai jai buvo per sunku rūbus pačiai susidėti. Va tuo metu ir buvo jausmas, kad susikeiti vietomis, nes jau nebe mama man atneša ryte arbatą, pagaminą valgį, tvarko kambarius, o aš tik prabudusi pirmiausia lekiu žiūrėti ar tik vaistukų nereikia nuo skausmo ir visa kita. Dabar mama pati sugeba viską pasidaryti, daugeliu atveju prireikia ir mano pagalbos, bet aš irgi dabar jau nebesakau, kad susikeičiau su ja vietomis. ir į parduotuvę dažniausiai aš einu, nes jai kojas skauda ir namus aš tvarkau, nes nenoriu, kad jai būtų sunku. Bet aną kartą tai tikrai buvo taip. Aišku, juk visi suprantam, kad mama visada ir bus tau mama, nepavirs į vaiką.
QUOTE(suntea @ 2011 08 29, 22:05)
Taip. Aš stipri. Aš jai padedu kiek galiu, ir per negaliu. Bet mes vietom, nesusikeitėm.
Ir dėkui Dievui. Savo pavyzdžio neteikiu kaip sektino. Anaiptol! Viena didžiųjų (o gal ir pati didžiausia) mano klaidų ir buvo tas hiper susireikšminimas: aš pasirūpinsiu vaistais, aš išspręsiu kilusius klausimus, aš surasiu informacijos, aš pasitariu su gydytojais. Ilgainiui jos nebeliko. Likau tik AŠ ir mano nurodymai. Net tada, kai jie prasilenkdavo su jos poreikiais. Galiausiai man pakako proto tai suvokti, bet pritrūko išminties ir laiko šitai keisti.
QUOTE(suntea @ 2011 08 29, 22:05)
Labai savanaudiška yra džiaugtis tuom, kad esi nelaimėje kažkam reikalingas.
Kartais gana to, kad gali džiaugtis (o gal tiesiog guostis?). Nevertinant džiaugsmo priežasties teisingumo.
QUOTE(suntea @ 2011 08 29, 22:05)
Ko vertas tada žmogus, jei dėkoja Dievui už kito žmogaus ligą, kaip išbandymą sau, ir galimybę būti reikalingu?
: )
Ko vertas, klausiat... Gal tų gyvenimo pamokų, kurios jam siųstos? Būtent pamokų, o ne nutikimų, įvykių, nelaimių
QUOTE(something else @ 2011 08 30, 12:46)
Kartais gana to, kad gali džiaugtis (o gal tiesiog guostis?). Nevertinant džiaugsmo priežasties teisingumo.
: )
Ko vertas, klausiat... Gal tų gyvenimo pamokų, kurios jam siųstos? Būtent pamokų, o ne nutikimų, įvykių, nelaimių
Taip. Kartais visi mes tik stovime galulauky ir džiaugiamės, kad gyvename. Ne egzistuojame su ramia dvasia, kassekmadieniniais bažnytiniais ritualais, su stabiliu atlyginimu, planuotom atostogom Lapkrity Gran Kanarijoj, o kas vasarį kur paslidinėt, su gera sveikata ir gebėjimu patenkinti visus esminius poreikius. Kai gyveni, tai nežinai, kas kada tavęs lauks keliuky supradarytu buteliu vyno ir ašarom akyse, pasikalbėt, su vis blogesnėm naujienom kasdien, su sunkiu darbu ir vos besivelkančiom kojom, su nuolatiniu nerimu, kas iš kur, išlįs ir mestels galimybę parodyt savo turimus jėgų likučius. Taip. Gyvename ir džiaugiamės. Teisingumas lieka nuošaly.
Kokios čia pamokos? Ką jūs išmokote? Aš nieko.
