Kai buvau mažesnė/jaunesnė, tai baisi jautruolė buvau tokiems dalykams. Dabar nebe. Pakankamai skeptiškai į visokius bildukus, vaiduoklius žiūriu.
Prieš porą metų su draugais nuvažiavome savaitgaliui į Paberžę. Na, kas žinot, tai šalia bažnyčios šventoriaus yra namukas, kuriame saugomi tėvo Stanislovo kaupti religiniai apdarai. Vieną vakarą (galim sakyti, kad jau ir naktis buvo) su drauge sėdėjome ant to namo laiptelių. Priešais - bažnyčia, matosi kelias, kažkas iš chebros kažkur toliau sėdėjo. Žodžiu, gražu, ramu, sėdim, valgom sausainius.

Žiūrim - keliu važiuoja traktorius. Garsas kaip iš siaubo filmo. Šviesos - baisios, ryškios, baltai baltai šviečia. Apšvietė visą kiemą, lyg dieną nušvietė. Mes, miesto vaikai, iškart: "Ooo, geras, kaip čia taip nušvietė viską.." Kažkaip atrodė labai normalu viskas, bet supratom, kad mums traktorių ir kaimų vaizdai nėra įprasti, tai galbūt dėl to tokia nuostaba. Gi ne kasdien (kasnakt) traktoriai vidury miesto važinėja. Žodžiu, pasisėdėjom, paplepėjom dar šiek tiek ir nuėjom miegot. Ryte - pusryčiai, visi įspūdžiais dalinasi, kas kaip miegojo, ką vakare veikė. Na, mes, aišku, pasipasakojom apie savo potyrį. Žiūri visi, nieko nesupranta. Niekas nieko nematė, negirdėjo

O garsas ir šviesos tai šiurpios buvo. Chebra nemiegojo, TIKRAI turėjo matyt

Dar kažkas pasakojo, kad prie Stanislovo klebonijos vėlai vakare sutiko kažkokią moterį, kuri nuėjo keliu. O kelias tai mums prieš akis buvo. Nieko nematėm.
Tai kad ir kaip skeptiškai žiūrėčiau į viską, šito dalyko paaiškinti nesugebu po šiai dienai.
Nieko nėra pasauly, dėl ko būtų verta nusigręžti nuo to, ką myli. (A. Camus)