Sudužusios svajonės

jaučiuosi panašiai.. net neberandu priežasties, kodėl kas rytą turėčiau keltis, visas gyvenimas pamažu virsta automatika..

Sveikos
Senai judinta temelė, tai tikiuosi, kad visos ruošiatės šventėms ir jokių liūdnų minčių pas nieką nebekyla
O rašau, nes vieną liūdną vakarą (o gal ir visą naktį) skaičiau jūsų temelę. Su visom kartu išgyvenau, užjaučiau ir kiekvienai turėčiau ką šilto, gero pasakyti
Tačiau bendrai pasidalinsiu tik tuo kaip aš 'laižydavau' savo žaizdas:
Pačioj pradžioj supykdavau Ir kaip kad rašote, jog vakarais sunkiausia nes mastote, analizuojate... tai aš neanalizuodavau, o svajodavau Svajodavau apie ateitį, kaip vieną gražią dieną tas žmogus mane sutiks ir smarkiai pasigailės Smulkiai, su detalėm, kokia graži bus diena, kokiame mieste tai įvyks, kokiais rūbais aš vilkėsiu, kokį darbą dirbsiu, koks šalia manęs bus nuostabus vyras, gražūs vaikai ir kaip galų gale aš praeisiu pro tą žmogų iškėlusi galvą ir jis man bus Niekas
Man padėdavo Pamaniau, gal dar kažkam padės



karolyte90, kaip judvi su dukrele laikotės?

sakyciau visai netikes pauulges lygio kerstavimas. taip norite isgyti? mergaites, plina psichol knygu apie sveikima, apie konkrecius zingsnius sveikimo link. tikrai pravers, ir svarbu - jums pacioms. tas noras pasipuikuoti, tos breziamos fantaaazijos - na, jos laikina, bet siaip tik irodymas , kad jus dar labai emociskai uz Jo uzsikabinusi.

Koks skirtumas, kaip gydytis, svarbu rezultatas. Kiekviena atranda savo "recepta". Kritulka, parase labai silta laiska, tai is dalies irgi padeda.

Visom "serganciom" ir pasveikusiom linkiu siltu Sv. Kaledu. Ir, kad jusu svajones issipyldytu. O, jos pyldosi, jei labai norim ir siekiam ju!

Na matot - kiekviena savaip Aš žinau tik vieną - jei analizuočiau, gilinčiaus, ieškočiau kaltų.... grimzčiau į duobę. O svajonės man padeda atsigaut. Be to tai savotiškas tikslas
O dėl paskutinio sakinio klystat Jau labai senai nebeturiu noro nieko sutikti
Tačiau esu šiandien ta, kuri aukštai galvą iškėlusi praeitų gatve ir net neatsigręžtų

kaip pazystama..... kadangi judu dar nesenai vede, siulau neskubeti su skyrybomis. pasikalbek su juo atvirai, pasakyk, kad tave labai SKAUDINA jo zodziai. Nemanau kad jam nusisvilpt, kad tau skauda, jis tiesiog negalvoja, kad tau taip skaudu ar kad del to tu galetum ji palikti. Bet kad jis per daug sau leidzia tai faktas.

Pas mane situcija baisi.Vyras is zmogaus virsta gyvuliu,priezasties nezinau,gal kita ....jis nesneka.Sneka kaip su siuksle,visiskai nesirupina...Turime sunu 4 metu ir laukiuosi antro,gyvename ne lietuvoje,draugu neturiu...Noriu begti,bet bijau,ka darysiu lietuvoje su dviem pipliais....Sirdis plysta is nevilties

Sunku skaityti tavo istoriją. Net negaliu pasakyti, kad suprantu, kiek tau skauda, nes mano atveju nei santuokos, nei vaikų nebuvo...

Gal LT tau galėti padėti pačios tėvai? Ar tikrai nėra su kuo pakalbėti toje šalyje, kur gyveni? Supermamoje yra temelė, kur diskutuoja mamos, gyvenančios kitose šalyse. Gal gali ten rasti su kuo gyvai pakalbėti. Žinoma, rašyk ir čia.

Nepasiduok psichologiniam terorui. Pabandyk iš šalies pažiūrėti į savo situaciją. Gal kokių gerų minčių ateis.

Palaikau tave

Karolyte...Anksciau ar veliau, tau teks ryžtingai pasielgti šioje situacijoje, dabar tu tik kankiniesi ir nepaleidi nei jo, nei savęs. Iš to, ką parašei, atrodo, jog tas žmogus tiesiog ligonis, jis serga ir su savimi gramzdina kitus. Bet tu juk nenori visą likusį gyvenimą būti gailestingoji seselė? Žinau, kas yra meilė, kaip skauda, kai ji yra išduodama, kaip geliančiai sunku yra pamiršti. Bet jei nieko gero nesimato ( o žmonės juk nesikeičia), pasirink kitą kelią. Ženk bent žingsnį. Vieną, kitą....Paskui bus lengviau. Tu dar tokia jauna, sutiksi savęs vertą gerą žmogų.
Laikykis

Sveikos visos isgyvenusios ir tik istojusios i toki gyvenimo ruoza, kai atrodo jog mirsi!
Lygiai pries metus negalejau islysti is sio forumo, skaiciau visu pasisakymus, dejavau kartu su visomis ir atrode, kad man niekada nepavyks isgyventi skyrybu, kad as pasmerktoji, kad niekas nenores moters su vaiku, o ir geresnio vyrioko nebesurasiu, kad, kad, kad...
Siai dienai jei dar kas mane atsiminsite, tai noreciau parasyti, kad esu labai, labai laiminga, kad negaliu isivaizduoti geresnio gyvenimo, kuri isgyvenu dabar. Atverkiau lygiai metus, pasigimdziau mazyli, uzsiminejau meditacijomis, pradejau skaityti psichologines knygas, ieskojau gyvenime prasmes ir t.t... Kaip ir visose skyrybu etapuose buvo ir tas, kai buvesysis bande mane susigrazinti, bet aciu Dievui as atsispyriau ir siaip dienai dziaugiusi. Dziaugiuosi ne del to, kad turiu vyra, o del to, kad ismokau gyventi viena, ismokau susitvarkyti su emocijomis, atgavau jaunystes grozi, akys vel pradejo svyteti, buvusiajam linkiu tik pacios didziausios sekmes ir pasisekimo. Atleidau jam, mintyse issaugojau tik tai, kas musu santykiuose buvo graziausia.
Taigi, gyvenimas nesustos, jis tesiasi ir visas isgyvenamas jausmas praeis ir dabar jau ir as galiu pasakyti, kad viskas kas vyksta, tik i gera!
Geru jums naujuju metu, bukite, kaip gerai islaikytas vynas, kurio ne kiekvienas gali sau istengti paragauti!!! xxx

Pamenam Tave Metule begalo dziugu skaityti si Tavo posta.

Sveikos...jau trys mėnesiai, kaip skaitinėju šį nuoskaudų kampelį....ir pagaliau prisiverčiau pati parašyti....nuo rugsėjo gyvenu pilną ašarų, liūdesio, pykčio gyvenimą....
nuo rugsėjo gyvenu su vyru atskirai,as pas savo tėvus, jis - pas savo...neiškentus jo melagyščių, engimo, įžeidinėjimų, nepagarbos man ir t.t. (daug visko kentėjau, daugiau nei metus) išėjau atskirai gyventi su dukryte... tiesiog atsibodo laikyti keturis buto kampus...jis prisidarė skolų, privertė ir mane skolintis iš draugų, kaupėsi įsiskolinimai už butą ir dėl visko buvau kalta aš, kad augindama mažiukę nesiieškojau darbo....tiesiog metus laiko kentėjau tai, skolinausi pinigus, melavau tėvams, apsimetinėjau, kad viskas gerai, kad esam laiminga šeima...nors visą tą laiką norėjosi verkti...as negalėdavau skūstis, kad pavargau, nes vaiko auginimas yra ne darbas, jis nė karto nepakeitė sauskelnių, nė karto nemaudė mažiukės...gryžęs iš darbo sėsdavo prie kompo ir būdavo labai pavargęs pažiūrėti mergaitę...prie jo neidavo prisiliesti, pabučiuoti....gyvenom kaip kambariokai...
pirmus du mėnesiu buvo įskaudintas, kad palikau jį...savaitgaliais švesdavo ir trankėsi su draugais....o jau dbr: keliais eina, kad tik sugryščiau, gėles dovanoja, sms per diena šimtus prirašo ir t.t. ko ankščiau nė nebuvo....
esu labai pasimetus...iš pykčio norisi pasiūsti jį toli toli....nes nebetikiu jo pažadais, ir kad galėjo taip greit pasikeisti....jo dėmesys, net pradėjo erzinti...buvau susitikus kelis kartus, bet žiūrėdama į ji, klausydama ką šneka nieko nejaučiu..jokios traukos....
o kažkas laiko ir neleidžia pasakyt, kad gal geriau išsiskirti...

tikrai nezinau ką daryt, toks jausmas, kad kiekvieną dieną tik kankinuosi spręsdama ir galvodama, kaip pasielgti...tikrai nučiuožt stogas baigia....