Sudužusios svajonės

būtent todėl ir nerašiau, kad gali laikytis "dėl vaiko" net kol ir mažas. čia tas "kol jaunas, tai ok - gali sakyt... <..>" iš bėdos, kad autorė ir panašaus likimo moterys pačios save pateisintų. bet net tokiais atvejais nepateisinu gyvenimo kartu tokioje padėtyje vardan vaiko. geriau jau pagailėt jo..

Butent vaikas labiausiai ir kencia tokioje situacijoje. Nederetu teisintis kad gyvenate su smurtautoju del vaiku. Patikekit, vaikai uzauge nepadekos, o greiciausiai ir toki pats gyvenimo modeli nusikopijuos. Ar to jiems linkite?

Pritariu,kad vaikas(ypac sunus) kopijuoja tevo elgesi su mama. Zinau ta is savo patirties. Pragyvenau su vyru beveik 15 metu, ir santykiuose su vyru sirdyje padejau galutini taska- kai mano 12metis sunus kalbejo tokiu pat tonu ir izeidzianciais zodziais kaip ir vyras, betruko tik kad pasiustu ant triju raidziu... Dbr vyksta skyrybos per teismus, nes graziuoju su vyru issiskirt nebeimanoma, vaikai nuteikti pries mane, bet as nenuleidziu ranku- niekas pasaulyje nepakeis mamos! Ir neziurint i tai kad neaisku ar vaikai liks gyventi su manim ar su tevu, as nei trupucio nesigailiu,kad isejau is jo. Nutraukiau viska tam,kad mano vaikai nebematytu tokio seimos pavyzdzio. Jei nera elementarios pagarbos moteriai, pastoviai gyveni psichologinej itampoj,baimej- tai ar cia SEIMA???????

Kaip ir rašiau, būna ir gerų dienų. Pati pagalvoju apie skyrybas, bet pirma pabandysiu vengti konfliktiniu situacijų, jei nepavyks, kažką mąstysiu.

Kaip laikotės, mergaitės?

nezinau ar as laikausi ar nebe. Dienos dabar plaukia siaip sau, uzsibreziu tik valandinius tikslus, issiskalbti, issimaudyti ir pan. Svajoniu nebutiu, kas baisiausia. O taip kuriau, lekiau i kita miesta del jo, del seimos, viska savom rankom kuriau, susiradau darba kuri beprotiksai mylejau, ryte keldavausi su dziaugsmu ir i darba ejau kaip i svente. O dabar jokiu svajoniu , tuscia, nors vaikas salia butu, be buves butinai reikalauja vesti i dazreli dar tas pora svaiciu kol mes cia busim. Jauciuosi toooookia vienisa ir tokia tuscia . Baisu, pirmom dienom dar i darbe ejau lyg apsinesusi, soko busenoi, net issiverkti dorai negalejau ir dabar negaliu. Atrodo geriau buvciau kokiu veziu susirgus, tada butu ramiau, kad jau gyvenimo galas. Bet turiu savo dziaugmseli ir stengiuos del jo. Tai bus vienintelis vyras mano gyvenime. Nebenoriu jokiu svajoniu, visos jos ankciau ar veliau duzta .

RUPUZIOKAS
tikai tu nenuleisk rankų,visiems pasitaiko ir liūdnesnių ir geresnių dienų,tikrai žinau viskas praeina ir užsimiršta, o svarbiausia juk turi svarbiausia artimiausią žmogeliuką prie savęs, vien dėl jo turi būti ryžtinga ir stipri, tik nenuleisk rankų, galvą aukštyn ir eini pirmyn!!! ir vyk blogas mintis kuo tolyn nuo savęs.

Žiauriai tu čia savo atžvilgiu... Galiu pasakyti, kad tau tik dabar taip atrodo.

Aš laikausi, jei atsakant kai visiems - puikiai! O jei atvirai... Man blogai.. Labai blogai... Psichologiškai... Jei ne darbas, ir ne naujas žmogus rodantis dėmesį ir bandantis padėt pamiršt tą, kurį iki šiol tebemyliu ir vis dar nesusitaikau, kad mes ne kartu - turbūt palūžčiau. Aš šiaip, stipri asmenybė... Kai man blogai - to niekas nemato... bet dabar, tai darosi sunku nuslėpt.. Norisi išvykt savaitei, dviems kažkur, be telefono, kompiuterio, ir pabūt vienai, su savo mintim.. Noriu, kad ši būsena greičiau baigtųsi... tai man nebūdinga... Pradedu nemėgt pati savęs, dėl to, kokia esu...
Sunkiausia, būna vakarais.. Kai atsigulu.. Užpuola prisiminimai... Kažkas baisaus..

Mergytes, o Jūs, laikykitės.. Mes juk viską ištversim

Sveikos, skaitinėjau jau kelintą dieną jūsų temas ir nusprendžiau prisijungti, pamaniau, gal palengvės Šiuo metu man tūrbūt yra toks gyvenimo tarpsnis, kad manau drąsiai galėčiau teigti, jog dar neesu tokio pergyvenusi... Skyrybos su ex visada būdavo neperdaug skausmingos, bet šįkart viskas kitaip. Na aš neištekėjusi, mes su draugu gyvenome 2,5 metų, turime 1m. dukrytę. Mes abu jauni, man 21, jis metai vyresnis. Labai paskubėjome gyvenime, bet laiko jau neatsuksi atgal. Nespėjome nei pažinti vienas kito, nei "apsišlifuoti". Vis pykdavomės, jam rūpėjo draugai, gyvename pas mamą, ji galim sakyti mus išlaikė, nes jis tai turėjo darbą, tai ne. Niekada per daug neplanavo į ateitį (bent su manimi apie tai nekalbėjo), o aš vis svajojau gyventi atskirai nuo mamos kaip šeima, nes aš esu žmogus, kuriam reikia turėti asmeninę erdvę, aš tiesiog negaliu gyvent, kai man komanduoja mama, kai viskas vyksta pagal ją, kai ji kišasi į mano vaiko auklėjimą, priežiūrą, kai to net neprašau.Mano mama yra labai gera, bet ypatingai įkyri, rūpestinga (gal ji nepasitiki manimi). Jam taip pat tas labai trukdė, bet sugebėdavo tik priekaištauti, o pastangų į šį reikalą nedėdavo. Geriau išlėks pas draugus, parūkys "žolės", nei spręs problemas, ieškos darbo, ar laiką leis su šeima. Po to man priekaištai, kad nebūna su manimi, nes aš susiraukus, nepatinkinta, amžinai bambu, bet kaip būti laimingai, jei nejaučiu pilnatvės ir nematau ateities... Mano žmogus yra labai problematiškas, preitais metais bandė žudytis vien dėl to, kad susipykom, gulėjo komoje, ir paskui man kartas nuo karto pykčių metu man tai prikišdavo. Na, o dabar mes išsiskyrę jau apie pusantro mėnesio, jis išsinuomavo butą su broliu, nors neturi darbą, spaudžia baisūs anstoliai. Aš jo maldavau grįžt, bet nepraejus net savaitei po skyrybų susirado kitą, ir pats nežinojo ko nori, dar norėjo man atleist, bet man sakė laukt, kol ji suklys, kad galėtų ją palikt Paskui vėl persigalvodavo Elgesys lyg būtų penkiolikmetis, neturintis įsipareigojimų, šeimos. Pradėjome draugiškai bendrauti, bet vėl susipykstame, nes jis pradeda skųstis, kad jis ją myli, o ji "stuma" su juo Siųlė man taikytis, bet jau nesutikau, nes jis mane nužudė emociškai ir per mėnesį sugebėjo nuvilti taip, kaip dar per 2 , 5 metų nebuvo nuvylęs Dabar ėmė ir vel pakėlė ranką prieš save, bet ačiū Dievui pasekmės nebuvo tokios baisios, kaip praeitais metais, tiesiog dabar pateko į psichiatrijos skyrių, kur pats susiprato, jog nori patekti ir gydytis, nes sakėsi, jog savęs jau pats bijo. Jam neišeina susirast darbo, legaliai ir +už minimumą dirbti jam nėra prasmės, nes viską nušvilpia anstoliai, gyvena kitame rajone, rečiau susitinka su draugais, gal pasijuto vienišas, gal nesisekė su ta mergina, dar aš nebesutikau grįžti... Linkiu jam pagyti ir eiti į priekį, tačiau man toks visko krūvis, tos skyrybos, likau su dukryte be jo, dar tas gyvenimas pas mamą, kitą savaitę egzaminų sesija, o aš net prie knygų prisiliest negaliu, dar tuo pačiu pasimečiau ar pasirinktos studijos yra tai ko tikrai noriu, nes kišu pinigėlius, kurių pas mane labai mažai... Merginos/moterys, kaip visa tai išgyventi. Taip pat nežinau ar eiti man aplankyti savo ex į ligoninę, ką daryti, jei paprašys grįžt. Gyvenimo su juo praktiškai nėra, o dar tas skausmas širdyje, kaip jis taip galėjo pasielg, įsimylėt kitą, išeit, neatsigręžt, pamiršti, kad yra dukra... Padėkit

Manęs santykiai netenkina jau du metai. Paskutiniu metu įtampa didžiulė, esu daug rašiusi SM.

Kartais save pagaunu, kad nesiskiriu tik todėl, kad negaliu viduje susitaikyti su didžiausiu savo gyvenimo pralaimėjimu - prarasčiau tai, kas man svarbiausia, kuo visuomet didžiavausi, kad pavyko sukurti.

Bijau, kad nesiskiriu šiuo momentu tik todėl, kad bijau dar sau tiesiai šviesiai pripažinti, kad čia jau žlugęs reikalas.

Net nebežinau, ar jį mylėjau kada nors... Kaip susigaudyti?

Čia tu teisi... Visos svajonės anksčiau ar vėliau dūžta... Kiek kartų bandžiau, tikėjau, eilinį kartą patikėjau ir eilinį kartą sėdžiu su sudaužyta širdimi... Nebežinau jau kiek žmogus gali ištverti...atrodo, iš skausmo turėtų plyšti širdis, o aš dar gyva...Tik nebepajėgiu, nebeturiu jėgų...