Sudužusios svajonės

kartais šaunama ne iš neapykantos, o iš poreiko, kad daugiau nepriartėtų

Yra tokia jumoro rūšis, kuri vadinasi :"juodas" ir su "žaizdų laižymu" ar (juolab) nuostatomis tai nieko bendro neturi. Filipinai įžvelgė prasmę "tarp eilučių"
Kažkas yra pasakęs, kad "gyvenimas yra tragedija tiems kurie jaučia ir komedija tiems kurie galvoja". Priklauso nuo požiūrio. Jeigu sunku apsispręsti, požiūrį pakeisti ar rasti "aukso vidurį" nepavyksta , galima gyventi ir tragikomedijoje

tai vat, as ir pagalvojau apie jumora.
na kam ziauruma rodyt kaip jumoro forma. ir tuo afisuotis net. ir manyt kad cia super duper samojis.

suprantu, nebijokit, visokias"neapykantas" ex. bet afisavimasis tokiom etiketem tik rodo, kad moteriai dar viskas sviezia, na o kam noret pabrezt vis ta savo sviezuma zaizdu, ir pan. todel linkiu, keisti tas etiketes i prasmingesnes, jumora be ziaurumo.

kokias turetu etiketes deti su isvis nesamoningu skausmu, prarade vaika ar is sibiro pamate? nesijuokit, nes viena forumiete tokia...taip kad visu neapykantos gelmiu ir laipsniu neimanoma i sakinuka-saukinuka surasyt, o juo kancia didesne-ji nelinkusi puikuotis moto saukiniuose.
sorry uz offtopic.

Reikia tik džiaugtis,kad atskiro individo kančia ne tokia didele,ir jis gali gyventi su tuo juodu jumoru...reiškia,jis pirma etapą jau palikęs už nugaros..Ir nera labilus...

šiand parašiau, kad mum jau nieko neiseis, kad mano jausmai jam isbleso, ta prasme jis tuos jausmus savo elgesiu ir prazude....ziauriai sunku...iskart pradejo rasyt, tai kad skiriames, galim eit dokumentus tvarkytis ir t.t.....norisi rekti....kaip pasiilgau ramybes, dienos be asaru...

Ačiū už pedagoginę minutėlę. Turiu Jus nuliūdinti, kad labai klystat dėl mano "žaizdų šveižumo" ir atsiprašau, kad Jus taip sukrėtė tas prierašas, beje, o kodėl Jūs taip dažnai naudojate žodį "neapykanta"? Tieisog kai viskas praeina - nebelieka jokių jausmų, nei meilės, nei neapykantos - lieka tik abejingumas tam žmogui. Pyktis ir neapykanta tik dar labiau suriša su tuo žmogum. Nesureikšminkit taip vienos frazės ir nedarykit išvadų apie kieno nors būklę jeigu nesate profesionali psichologė. Kaip ir nebūtina klijuoti kažkokias etiketes: skausmas ir praradimai yra Žmogaus gyvenimo dalis: kam Sibiras, kam vaiko netektis, kam avarija ir t.t. - mes nei vienas nesame apsaugoti nuo tokių dalykų. Bet jeigu gyvenimas nesibaigė - reikia gyventi, o ne barstytis galvą pelenais ir gailėtis savęs visą dar likusią jo dalį.
Gal būt Jums irgi žiauriai nuskambės, bet mano gyvenimas neprasidėjo mano vyro atėjimu į mano gyvenimą, mano vaikų gimimu, ir jis lygiai taip pat nepasibaigė mano vyro išėjimu ar mano tėvo mirtimi. Kiti Žmonės yra tik mūsų gyvenimo dalis, bet ne mūsų gyvenimas.
Ir vis dėl to kaip gerai, kad mes Žmonės visi skirtingi - įdomiau gyventi, o kartu ir panašūs - kažkas pažįstamo.




Ernes'Tukas, Jums ir taip sunku šiuo metu, o gal Jūs tikėjotės kitokio jo atsakymo, kad vėl prašys, maldaus grįžti, nesiskirti ir t.t. Kad ir kaip gaila, bet ramybės nebus dar ilgai, vis dar nesat apsisprendus. Jeigu padėtų, tiesiog bandykit susitarti, kad jis kurį laiką paliktų ramybėje, nerašytų tokių ar kitokių sms. Na jeigu tai Jums padės apsispręsti.

Į ugnį nebūtina atsakyti ugnimi. Dienai išjunk telefomą, jeigu sms atakuoja, jeigu susitarti nepavyksta. Ernestuk, darykite tik taip, kaip jums naudingiau (ne geriau - o naudingiau, nes geriau jums gali pasirodyti ir susitaikymas vien dėl ramybės poreikio). Sunku bus dar ilgai, kažin ar padės, bet kai bus LABAI sunku, pagalvokite, kad dabar kenčiate dėl savo mažylės ateities, kad jai nereikėtų gyventi pažeminime, kokiame jūs gyvenote.

na tikrai nenoreciau, kad dukryte isgyventu tai, ka as isgyvenau...ne vien tik jo zeminimus bet ir jo seimos...motina amzinai skambindavo ir akis draskydavo, kad pareina laiskai is banko, kad nemokam lt, nors vyras sakydavo, kad moka iki tol kol antstoliai neprigriebe.....ju akimis amzinai as buvau nevykele, nieko nemokejau...o kai isejau ir palikau tai jo motina pareiske, kad as jo lt visus issvaisciau ir valgyt nedarydavau....nenoriu net akyse jos matyti...

Ernestuk, taip, tavo sielvartui tai tik šiaudas, bet pamėgink iš paskutinių jėgų atsistoti ant šio šiaudo - tu nenori, jog tavo mažylė smegtų šiame nesibaigiančiame SMURTE. Taip, sakau - smurte, o ar tai nėra psichologinis smurtas? Ką tavo mažylė matys? Amžinai žeminamą motiną? Jei turi galimybę atskirai gyventi, o kaip supratau - turi, tai ir gyvenk. O dėl dokumentų tvarkymų, sakyčiau neskubėk, sakyčiau, sustiprėk... bet, jei jis daro skolas, jei jis brenda į skolas ir pan... ir tave kaip žmoną tenais traukia.

kiek man sake, ir aisku jei nemeluoja, tai tas skolas susitvarke, ir pasakoja, kad del manes...nes kai kurios tos skolos atsirado dar pries mane (manes tos skolos nekabina,nes pries santuoka jis ju pasidare) , o ir suzinojau jau velokai, bet galvojau issimokesim po biski, taip ir buvo kol as mokejau, tvarkiau dokumentus, kol nepareiske, kad pats nori moketis, kad jo pinigai ir kai as turesiu savo lt tada galesiu su jais daryt ka nori....durna buvau kad pasitikejau, o jo skolu grazinimas priejo iki antstoliu, kurie nesicackina ir atsiima ziauriuoju budu tuos lt....
kai isejau is buto, nes mes ji nuomavomes, mano vardu, buvo likus skola, bet palikau uzstata visa kuri buvau padavus is savo lt ir rami galva buvo, taip pat sumokejau uz interneta ir susitvarkiau dokumentus....nu zodziu kai palikau ji dar reikejo laiko, kol atsistojau ant koju, grazinau savo skolas kuriu buvau per ji prisidarius....

o dbr jis man aiskina kad pasikeite, kad moka elgtis su lt, kad jei pas ji grysiu jis leis tvarkyt visus lt...bet man reik vyro, o ne vaiko, kuri tureciau mokinti, kaip elgtis su lt, kad yra atsakomybe uz seima, kuria jis pajaute tik dbr.....

Turbut reiktu tiketi, kad zmones keicias, kitaip kalejimu nei nereiketu, susaudytu visus ir voila Bet as manau, kad tai labai ilgas ir letas procesas. Ne visi ji pereina, ne visi sulaukia palaikymo, kai kuriems isvis pritruksta motyvacijos, nes pvz nors istesi kelis naujus pazadus, vis dar kas nors pavadina ji pazaduku, uzuot pagyre uz nediduka pokyti
Didziausias pavojus tame, kad jus turite keistis kartu. Jusu santykiai buvo akivaizdus psichologinis smurtas. Jis buvo smurtautojas, o jus - auka. Ir jeigu jums susitaikius jis ir bandytu keistis, o jus vis dar elgtumetes kaip trapi pazeidziama auka, itrauktumete ji i buvusi santykiu modeli - garantuotai. Ir vel griztu seni 'geri' laikai. Neisizeiskite, bet jusu zinutes forume vis dar tipiskos 'aukos' zinutes, ir neprognozuociau jokio santykiu pakilimo, jeigu nepakeisite ir savo elgesio. Galbut butu verta apsilankyti pas psichologa ir jums, ne tam, kad issaugotu santykius, bet kad rastumete savyje priezasti, kodel leidziate kitiems vyrams menkinti save? Kitu atveju didele tikimybe kad net isiskyrusi vel pateksite i panasius traumuojancius santykius.
Nepatarinesiu jums nei skirtis, nei taikytis. Turite pati gerai apsvarstyti, ar tai, kas santuokoje buvo gero, verta bandyti issaugoti. Ar kada apskritai jautetes su juo laiminga, ar nuo pirmu dienu paprasciausiai tikejotes, kad jis pasikeis, ir gyvenote ne sia diena, o viltimis, kad ateityje kazkokiu stebuklingu budu viskas susitvarkys?
Visam tam apsvarstyti jo prasymai ir maldavimai tikrai nepadeda, paprasykite jo duoti jums laiko, jus gerbti, nespausti ir kuri laika neskambinti ir nerasyti. Jeigu jam is tiesu rupite, jis turetu sutikti. O jus per ta laika susideliosite viska i lentyneles.
Ir, kaip kazkuri cia jau rase, nepasimaukite ant kabliuko, kad jis pasikeis - tegul keicias, i sveikata, tam gyventi kartu nebutina, jis gali lankyti vaika, rupintis juo, be to ir is aplinkiniu (speju turite daug bendru pazistamu) isgirsite apie pokycius jo elgesyje. Gal jam kaip tik to ir tereikejo - gero spyrio i uodega, kad imtu mastyti, ka praranda, o gal tai tik vyriskas ego, kaip cia ji gali palikti moteris. Bet kuriuo atveju neskubekite priimti sprendimu, duokite sau laiko ir kazka darykite tik tada kai tikrai tvirtai zinosite ko norite. Tik tada tai ir gausite. Kaip sakoma, kai nezinai kur eini, tai ir patenki bet kur. Sekmes jums

Atrodo reikia laikytis stipriai, bet išskydau. Draugaujam ilgiau nei 5metus, atrodo, gyvenimas jau tuoj susitvarkys, bet.. Sužinojau, kad išvažiuoja į kitą šalį gyventi (ne angliakalbių). Visada tenai norėjo važiuoti. Aš tos šalies kalbos nemoku, nesu labai gabus kalboms, bet ne tame esmė, skaudu, kad nebeegzistuoju jos planuose. Kad nebėra žodžio Mes. O juokingiausia, kad aš po savaitės pas ją atvažiuoju nes gavau darbo pasiūlymą. Gyvensime tame pačiame bute, dirbsime tame pačiame ofise. Man jinai yra viskas, bet kaip reikės ištverti 5mėnesius matant ją kas kartą bet nebebūnant pora aš neįsivaizduoju. Ir už ką man tas sazo mazo..