Sudužusios svajonės

cukreli, garantijos išduodamos tik daiktams. rūbams, batams, elektronikos prekėms ir t.t. Bet kuriuo atveju, net susituokus su žmogum, garantijos, jog neišeis, nėra. Jos tiesiog nėra Žmogus - ne daiktas.. garantija, kad Tavęs jis nepaliks dėl kitos, duodama tik tuomet, kai arba jo, arba Tavęs nebelieka...

Va čia tai tikra tiesa bet šiaip manau, kad daėdžiau ir aš jį su savo paranoja... Mat po tos vasaros ir tų myliu nemyliu buvo toks nepasitikėjimas atsiradęs, tai vis klausinėdavau ar myli? ar tikrai myli? ar tikrai nori būti kartu? ar gali prisiekt, kad sakai tiesa? Dieve, kokie kvaili klausimai Turbūt džiaugiasi atsikratęs dabar

žinau tik tiek - gyvenime yra tokių vyrų, kurie "Pasakiau - padariau" arba taip, kaip sako, taip ir yra, padarys ir t.t. Ir viskas. Tokių klausti tikrai nereikia. Tavo ex'as nepanašus į tokius. Ir Tau nuo to TIK GERIAU, kad išėjo.
O ir šiaip - na, manau, jog kiekvieną anksčiau ar vėliau paranoja užknisa. Tik tiek, kad ta paranoja gyveno Tavyje ir kitaip būti negalėjo matomai, Tau tiesiog reikėjo žinoti atsakymus į tuos klausimus.. Jis atsakymų Tau nedavė, jei klausimai vis kilo ir kilo, ir kilo.

Šiaip jis man atrodė iš tokių kur pasakiau ir padariau, o tie klausinėjimai , tai kaip tu ir sakai iš manęs ėjo... Tiesiog aš labai bijojau to, ką jau patyriau, kai paliko pirmą kartą, bijojau to jausmo, kai negali miegot, nes sapnuoji, negali valgyt, negali net kavos normaliai išgert, nes atsiprašant viską išvemi... ir tas klausinėjimas buvo tarsi baimės vedinas noras, kad viskas gerai... Ir vėl tuo klausinėjimu ir spaudimu gavau tai, ko taip labai bijojau

nes tarsi pati morališkai dideliais žingsniais link to ėjai. kad ir kaip skaudžiai tai beskambėtų, bet dažniausiai nutinka tai, ką sau kartojam ir ko labai labai bijom

as irgi viska priimdavau sirdimi ir spendimus darydavau remdamasi emocijom. O dabar... pati kartais savim stebiuosi. Lyg besirde buciau.
Zinai, kas lemta, matyt, ir turi atsitikt, kazko is to ismokstam, kazkas pasikeicia mumyse, nors tikrai dazniausiai nezinom uz ka turim taip kenteti.
Laikykis, viskas bus gerai

Žinai, gal mistiškai ar kaip nuskabės, bet kai važiavau po vasaros kartojau sau, kad viskas bus gerai, kad aš savim pasitikiu ir jo jausmai bus atsigavę ir taip ir buvo, o va paskutiniu metu kažkaip pagalvodavau, kad vis tiek turbūt paliks ir matyt pati sau tą baimę įsikalbėjau, pradėjau klausinėt ir paliko....
Papildyta:


Ačiū už palaikymą, žinau, kad visos čia esančios suprantat tą skaumą... aš ir jus palaikau

As anksciau galvodavau, kad nesugebesiu ir tiesiog negalesiu gyventi viena, o dabar tiesiog neisivaizduoju, kaip reiketu gyventi su kazkuo "svetimu"

o jei ne paslaptis kiek tau metų?

28

Nesupykit Masiania, kad kisuosi i asmeniskumus, bet gal cia ir yra jusu kancios suo pakastas Gal todel ir nesugebat per tiek metu susitaikyti su zmogaus netektim, nes nenorite pati su tuo susitaikyti. Begate nuo to, tarsi pamirsusi apie tai, kas buvo, gyvensit geriau. O kam begti?
As kazkada, dar paauglysteje, skaiciau gana vaikiska knyga, bet joje istrigo viena nevaikiska mintis 'kartais tam, kad galetum pamirsti, reikia labai gerai prisiminti'. Kad susitaikytum su zmogaus mirtimi, tenka atsisveikinti su juo, prisiminti, ka jis tau reiske, ka grazaus kartu isgyvenot, kokius sunkius laikus perejot, kad suprastum, jog to nebebus. Neverta begti nuo to, kas nutiko, geriau susitaikyti su tuo, ir skausmas pamazu atslegsta, isgedi savo laikotarpi ir gali gyventi toliau, atsiminimai nebedrasko sirdies, viduje ramu, nes jau priemei fakta, kad zmogus isejo, ir atsisveikinai su juo. Nezinau jusu gyvenimo istorijos ir kas tokio baisaus joje ivyko, bet is sono ziurint, 3 metai atrodo pakankamai ilgas laiko tarpas, kad galetum susitaikyti su tuo, kas ivyko ir bent jau beamsenineje interneto erdvej rmaiai pasiguosti kitoms likimo draugems O gal jus gedyjates del to, ka padare kitas zmogus? Atsakomybes uz jo elgesi irgi nereiketu priskirti sau. Siaip ar taip, manau dar nepriemete svao praeities kaip dalies to, kas sukure jus, kas suteike patirties ir stiprybes. Pasipasakokite likimo druagems, juk niekas per galva neduos ir nepasisaipys, o ir jums bus lengviau priimti tai kaip praeiti. Linkiu, ka dkada nors apie praeiti galetumete kalbeti ramiai ir be skausmo, ir nelaikytumet to zaizdos draskymu

Iki dabar tyla.. Nei parašo,kaip jaučiuosi,nei paaiškina,kodėl taip atsitiko.nei teikiasi atvežti mano daiktus.. Nusuprantu KODĖL? Kaip žmogus gali vieną mintč sakyti myliu.o kitą išeiti be jokių paaiškinimų.. Ačiū Dievui,jau beveik nebeskauda,dabar tik dideleė tuštuma ir nežinomybė dėl visko,kas buvo ir bus