Sudužusios svajonės

Tiesiog manau ir skausmą, kaip ir džiaugsmą reikia išgyventi. Jo nepaslepsi, neužkiši kažkur giliai. Ir ta būsena manau visiškai normali, kai netenki kažko artimo...

Nereikia viso gyvenimo prasmės sudėti į meilę, paskui taip ir dužta gyvenimas kai nelieka berno šalia

labai teisingi žodžiai... nėra visas gyvenimas tik meilė, arba vyras šalia..
vis tik skaudu, kad žmogus kuris tau ilgą laiką buvo viskuo, per vieną dieną tampa niekuo
aš naiviai tikiuosi, kad kažkada jis atsitokės ir supras, kad nešiaip su manim 8 metus buvo ...

Jau praejo pusantro menesio nuo issiskyrimo, bet man negeriau. negaliu pagalvoti, kad jis su kita miega apsikabines, juk jis buvo 12 m. mano. As ji dievinau, mylejau labiau nei save, nei bet ka. kaip zmogui gali praeiti meile? tik ne man ir ne taip greit. Sunku vakarais buti vienai namuose. po darbo visda su zusidegimu lekdavau namo, buti su juo, ar jam kazka paruosti valgyti, kad skanu butu, kad jaustu, kad ji myliu, rupinuosi juo. o dabar.... nebeturiu del ko skubeti namo... apie savaitgalius visai nesneku, tai pacios sunkiausios dienos dabar mano gyvenime..... negaliu muzikos klausyti, nes iš karto asaroju, negaliu filmu ziureti, taip pat pravirkdo....
Psichologas sako, kad prireiks visu metu persilauzti per save, per ilgai.... saves tokios nekenciu, pikta, paniurusi ir pan.
Liepė psichologas ir man jam atleisti, bet negaliu... man per daug skaudus jo isejimas, atrodo, kad viska gyvenime praradau....

Spigliuke - labai tave suprantu. Man panašiai. Aišku, metų ne 12 kartu praleidom, pusantrų, bet vis dar negaliu nustot jo mylėt. Stengiuosi su kitais bendraut, kad pasimiršt, bet negaliu.. Net vienas gerbėjas pasakė: "Jaučiasi, kad vis dar myli"...
O atrodo, tiek ašarų per jį išliejau, tiek nervų, stengiausi būt rūpestinga, dėmesinga, kai atsirado mergos, aš jų "nemačiau", atleidau ėjimus į kairę... Bet vistiek.. Vis dar myliu.. Noriu kad dingtų tas jausmas kuo greičiau.. Noriu, kad Jis man neberūpėtų.... Bet deja.........

nesėdėkit namie.. eikit pasivaiksciot.. tiesiog eikit... bent porą valandų ištrūksit iš namų, gal naktį geriau miegosit..
aš bandau vaduotis iš beviltiškos meilės..negali vienas mylėti už abu.. jis pasirinko, aš turiu priimti jo sprendimą ir gyventi toliau..
išverkusi didžiają dalį ašarų pažiūrėjau aplink, pasirodo turiu daugybę draugų, kuriem rūpiu, kurie padeda, išklauso.. draugų, kuriuos per jį pamiršus buvau...
pabandykit įžvelgti pliusų.. aš pvz dabar dideliu žygdarbiu laikau, kad jau porą dienų neverkiau.. einu į jogą, koncertus, spektaklius.. namie grįžtu tik pernakvot ir jau pasiilgau savo namų.. norint galima rasti kaip praleisti laiką net ir vienai.. reikia save pamilt..

Man tai truputį pikta darosi skaitant kai kuriuos pasisakymus. Na taip, skaudu, sunku, bet juk gyvenimas ne vien apie vyrą sukasi, kurio netekus reikia rautis plaukus ir nugrimzt į giliausią depresiją, nebežinant, kaip toliau gyvent.. Mylėkit ir save bent kiek

Žinoma. Bet visgi. Žmogus ne vilkas, kad vienas gyventų. Reikia prie kažko prisiglaust, reikia jausti kažkieno šilumą, rūpestį, dėmesį, meilę.
Na yra žmonių, kurie pasineria į darbą - bet tai negali būti gyvenimo prasmė, bent jau man....Vaikai - taip, jie labai svarbu, svarbu skirti jiems dėmesio, meilės - bet vieną dieną jie išeis. Išeis pas antrą savo pusę, kurią suras.
Mylėti save reikia, sutinku. Bet tai tik pusė obuolio....

pabūsiu svečias ir nepykit prašaua.
teisiog labai labai reikia.išsiverkti,išsirėkti, numirti ir galų gale prisikelti..

Kažkada buvau labai laimingas vaikas. Iš tiesų beproto daug meilės turėjau..bet veiną dieną viskas dingo, mama užsisklendė savyje ir virtuvėje, o tėčio ištisai nebuvo namie.
augau labai didelė svajotoja, idealistė labai jautri ir trapi..ir nieko nebuvo šalia, visi kažkur su savo reikalais, o aš vis viena. Tada meilės pradėjau ieškot visur..
jūs turbūt net neįsivaizduojat kiek kartų aš buvau įsimylėjus, kiek kartu norėjau kad kas nors būtų šalia, saugotų mane. per tą didelį norą daug kartų ir slydau, puoliau...
vienintelį dalyką ką išmokau per gyvenimą - Lipdyt nusotabias kaukes. Žiūrėdamas į mane niekada nesuprasi, kad kiekvieną naktį verkiu,kalbuosi su Dievu ir prašau jo pagalbos. nebent žiūrėsi giliai į akis, bet deja to beveik neikas nedaro...

man taip reikėjo meilės, kad prieš tris metus sutikau/prisišaukiau vaikiną. atrodo tokį kokio visad norėjau - stiprų, mylintį..galų prisiekti ankščiau žiūrėdama tikrai mačiau jo akyse. iš meilės atsirado pilvukas.
pradžioj buvo šokas, bet galų gale susitaikiau...įstojau mokytis ir supratau, jog Dievas norėjo, kad visuomet turėčiau meilę šalia užtai ir atsiuntė mažą angelą..
pabėgau nuo tėvų - išvykau į kitą miestą.

ir jau du metai kaip esu VIENA. be tėvų, be draugų..su vyrų, kuris kažkada mylėjo, o dabar šaltas kaip ledas, su vaiku kuriam privalau parodyti, kad pasaulis beproto gražus, su rutina, kasdienybe, mokslais...
numirė mano svajonės, tikslai, kaip ir meilė vyro akyse..
aš kaip maža trapi gelytė, man reikia kad mane puoselėtų, tikėtų manimi, mylėtų, saugotų..

pykstu ant mamos, tėčio, kad jie leido man išvažiuot, kad nesulaikė..
noriu šnekėt, sakyt kaip jaučiuos, bet springstu kiekvieną kartą išsižiojus.
apgaudinėju save, kad viskas gerai..

ir kodėl man riekėjo gimti tokiai reiklei meilei?
kodėl negaliu nustot tikėti, svajoti ir susitaikyti su realybe?
kodėl negaliu būti laiminga, turėdama viską ko reikia?

kodėl vis noriu, svajoju ir verkiu?

O tu neapsimetinek. Pradek nuo to - pripazink sau kaip jautiesi, kaip yra. Tai labai sunku, bet bent man padeda,, kai viska isgyveni, apmastai skersai ir issilgai ir susigyveni su tuo. Ie dar, nesisteng uzmirsti, bandyk ziureti i viska kitaip. Visu pirma - tai ne pasaulio pabaiga tikrai. Tiesa, dar vis sapnuoju naktim kosmarus, negaliu normaliai miegoti, bet pas mane situacija kebloka, del to, kad jis pats neapsisprendzia nomaliai ko nori.

Po 1,5 men gyvenimo su ja jinai ji isvijo is namu... nuomojamo buto. Panasu, kad jis noretu gal ir grizti pas mane, bet zinua, kad uzpraeita nakti nakvojo pas ja... IR neabejoju, kad pas ja lakstis dar... Zinokit ne ka geriau negu normaliai isiskirti... JAu nebezinau ka daryti... sKyrybos nebaigtos tvarkyti, liko keletas dienu, o jis siandien pasake, akd nebenori skirtis....... Napalengvejo....

Labas
Galiu pasakyt, kad tikrai būtų lengviau, jei jis pagaliau apsispręstų ir išeitų. Jei jau pasirinko kitą, tai tegul ir sėdi ten... Bet ne, rašinėja man, kaip jam vieniša, kaip aš svarbi, kad negali gyvent nebendraudamas su manim ir t.t. Tai visiškai nepalengvina situacijos. Nes mylėdama aš nusprendžiau išeit. O jis nesugeba manęs paleist, nors ir pasirinko kitą. Dabar, po 6 mėn., galiu pasakyt, kad skausmas tikrai praeina. Tikrai. Tikrai laikas gydo. Bet vis dar jaučiu pyktį, kad nepaleidžia manęs vis dar. Nereikalinga esu, bet ir nepaleidžia. Ir laiko kažkos ryšys mus, kurio vis nepavyksta iki galo nutraukt

Lengva kalbeti, bet sunku padaryti - pamirsti. As darbe sypsausi, draugams sypsausi, bet kas dedasi viduje, niekas nezino. nebegaliu eiti visiems ir guostis, jau turbut nuo manes pavargo, juk kiekvienas turi savo gyvenimu.
Kaip sako ne del vyru gyvenam, gal ir tiesa. Bet kai pamilsti, ilgai gyveni su juo, jis pasidaro tavo gyvenimo ir sirdies dalis, o po to kai tave meta, labai sunku pamirsti, o jei dar taip nuosirdziai myli (kaip as).
As viska dariau tik del jo, kai kurios vel sakys, reik gyventi del saves. Bet juk kai stipriai myli, tam asmeniui nieko negaila, neskaiciuoji nieko, norisi viska atiduoti, duoti. O uz tai reikejo tik demesio, silumos, meiles....
Sutinku, kad laikas gydo zaizdas, bet lieka juk randai.
Kiekviena pora manau turi savo daina, ar kazkoi fila ir panasiai. Tai va, daug maz kiekviena daina privena koki nors ivyki, nutikusi mums kartu.....
(As dar po siai dienai nesuvokiu, kodel jis isejo pas kita? Dar atrodo neseniai kalbejom apie vaikus, nes mes ju neturime, planavome. O jis isejo pas 2 vaiku motina. Kuo ji geresne nei as, visada kyla toks klausimas)
Kiekviena kart pagalvojus apie ji, prisiminus vestuves, sventes kartu, sustoja skaudus ir didelis gumulas gerklej.....
Kaip isbraukti ji is savo minciu, is sirdies......
Papildyta:
ir kodėl man riekėjo gimti tokiai reiklei meilei?
kodėl negaliu nustot tikėti, svajoti ir susitaikyti su realybe?
kodėl negaliu būti laiminga, turėdama viską ko reikia?
kodėl vis noriu, svajoju ir verkiu?


As taip pat saves klausiu, ar as tokia viena, kuri negali nustoti svajoti, būti laiminga.
Maciau kaip mano tevai graziai sutaria, po darbu ar velais vakarais kalbedavosi apie viska, tardavosi, planuodavo. As taip pat issivaizdavau savo seima, norejau tokios seimos, kad butume vienas kitam atviri. Kuriau tokias iliuzijas, kaip dabar suprantu, kad tik man tai ir rupejo. Stengiausi nebuti bumbekle, stengiausi isvengti barniu, bet niekas nepadejo..... jis isejo....
Sunku tokiems zmonems, kurie turi labai jautria sirdi.... as uzjauciu visas moteris, kurioms taip atsitiko.