QUOTE(šeimos kaklas @ 2011 11 11, 22:17)
na, as dabar taip pazvelgiu atgal ir galvoju, kad man buvo trys tokie etapai: pirmasis, iki priimi sprendima del vaiko atejimo, viskas atrodo taip jautru, grazu...antrasis, kai lankai kursus, viskas islieka taip pat jautru, grazu, bet truputuka susiduri su ta teorine negrazia realybe, kuri vis tiek neatbaido, treciasis, kai vaikai jau namuose ir viskas yra visiskai kitaip nei kad isivaizdavai pirmame ar antrame etape. Cia gal man dar tas adaptacinis periodas savo daro (apie ji kazkaip nelabai uzsimenama, bet vertetu), mazelio 2 metai su nesibaigianciais oziais ir mergiotes nesibaigiancios dudos, jeigu kas nors buna kitaip nei ji nori. Bet esmiu esme yra ta, kad ne minutei net nebuvo aplankiusi mintis "kam man viso to reikejo", o tai, turbut, svarbiausia. Tikiu, kad reikia tik kantrybes ir laiko.
Net neturiu ką pridurt
Niekuo ten kursuose mes netikėjom.Na,kad šitokios destrukcijos ir t t...O kai pasiėmėm Pupą,dažnai pasvarstydavom,kam mus šitaip gąsdino?Nesvarbu,kad namie gyveno ta pati tikroji raudanti,be saiko valganti,ožius rodanti panytė Destrukcija...
Bet ji juk mūsų,tai ką gali turėt bendro su tais siaubiakais iš kursų?
O kursus vedė dvi nuostabios moterys-labai suprantamai,jautriai
bet ten kalbėjo aplamai,o ne apie MANO vaiką
Mano charakteris auksinis - todėl toks sunkus