QUOTE(lika28 @ 2012 01 20, 10:25)
Gal pasidalintų patirtimi, kurios slaugo demensiją sergantį ir kartu augina vaiką.
Pasiėmiau savo mamą namo (sunkios būklės, vaikšto, bet supratimas menkas), o berniukui virš trijų metukų, jis lyg ir norėtų su ją žaisti, bet atsakas menkas, taigi tai spiria jai tai klykia tai stumia (nes tik į tokius veiksmus sulaukia reakcijos). Ką galėčiau išmokinti žaisti kartu neįsivaizduoju, nes mamos protavimas šiek tiek virš nulio.
Tai vaikas elgiasi atitinkamai kvailai, ar tai praeis? Kaip jūsų vaikai reaguoja?
Pasiėmiau savo mamą namo (sunkios būklės, vaikšto, bet supratimas menkas), o berniukui virš trijų metukų, jis lyg ir norėtų su ją žaisti, bet atsakas menkas, taigi tai spiria jai tai klykia tai stumia (nes tik į tokius veiksmus sulaukia reakcijos). Ką galėčiau išmokinti žaisti kartu neįsivaizduoju, nes mamos protavimas šiek tiek virš nulio.
Tai vaikas elgiasi atitinkamai kvailai, ar tai praeis? Kaip jūsų vaikai reaguoja?
Žmogeliukas mažas, kaip gi jam viską paaiškint. Maniškiams lengviau - jie gimė prie tokio ligoniuko, jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Aš manau, kad kol kas mažylis ir mama nelabai gali kartu draugauti. Jis tik gali kartu dalyvauti, kai jūs rūpinatės mamyte, klausyti, kaip jūs apie ją gražiai kalbat. Gal kažkuo padėti. Jam reikia laiko priprasti. Nepaguodžiau, suprantu. Bet gal po pusmečio situacija pagerės. Tie maži vaikščiojantys išminčiai nejučiomis visko į galvą prisikrauna ir galiausiai viską teisingai ten susidėlioja. Kantrybės
QUOTE(Avetė @ 2012 01 20, 15:52)
Oi, tavo zodziai kaip medus
Ir tavo pavyzdys mane paguode ir suteike dideles vilties... Man virs tristdesimt, su vienu netinkamu kaip tik ir isskyriau du metai nuo mamos ligos pradzios... o paskui tiesiog visas demesys ir laikas buvo orientuotas i ligone, tai tik isgirde apie mano kasdienybe berneliai oi kaip graziai nutoldavo horizonte
mazai stipriu stipriosios lyties atstovu o as specialiai neslepiau, nes taip man ir reikejo tokio nespecialaus pirmojo testo, jei suprantant apie ka as 
Tikejimas daro stebuklus, ir as tikrai tikiu, kad dar spesiu pagyvent SAVO gyvenimo...
O tu toki kruvi, Bespalve, nesi dabar, kad as tik bandau isivaizduoti... Aciu Dievui, kad pas tave vargeliai susimaise su dziaugsmeliais.
Ramybes visu musu namams
Ir tavo pavyzdys mane paguode ir suteike dideles vilties... Man virs tristdesimt, su vienu netinkamu kaip tik ir isskyriau du metai nuo mamos ligos pradzios... o paskui tiesiog visas demesys ir laikas buvo orientuotas i ligone, tai tik isgirde apie mano kasdienybe berneliai oi kaip graziai nutoldavo horizonte
mazai stipriu stipriosios lyties atstovu o as specialiai neslepiau, nes taip man ir reikejo tokio nespecialaus pirmojo testo, jei suprantant apie ka as Tikejimas daro stebuklus, ir as tikrai tikiu, kad dar spesiu pagyvent SAVO gyvenimo...
O tu toki kruvi, Bespalve, nesi dabar, kad as tik bandau isivaizduoti... Aciu Dievui, kad pas tave vargeliai susimaise su dziaugsmeliais.
Ramybes visu musu namams
Jeigu tavo mamytės protingoji sielos dalis tave stebi, ji labai tavim didžiuojasi.
Labai teisingai Filipinai pasakė apie tai, ką visos suprantam, bet sunku žodžiais nusakyti.
Labai noriu tikėti, kad galiausiai kažkoks Dieviškas teisingumas turi nugalėti.
Asmeniškai aš jokio atpildo ar išsipildymo nelaukiu, nes jį jau gavau. Kaip ir tu, Avete, sakydama, kad negali palikti mamos numirti vien dėl netinkamos slaugos. Mes gavom dovanų galimybę pasirūpinti savo artimaisiais. Juk yra, kas to negali ir labai kenčia. Aš dar turiu ir nuostabią šeimą, planus. Tu tai dar gausi.
Visoms linkiu gražiausių išsipildymų. O ligoniukams sveikatos. Ir kad stebuklingai atsirastų vaistai nuo visų baisių mirtinų ligų
